Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

A. Baranausko klėtelė (skaityti)



Garso fonas: Rana

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Aprašymas

1839 m., kai būsimajam poetui Antanui Baranauskui ėjo penktieji metai, tėvas nusipirko Ažupiečiuose, kaime dešinėje Šventosios pusėje, valaką žemės ir persikėlė iš Jurzdiko, kartu atsigabendamas klėtelę. Ją išardė, didesnius rąstus, prieš tai sužymėję (tos žymės ir dabar dar matosi), perplukdė per Šventąją, o mažesnius patys ant pečių susinešiojo.

Baranauskų šeimai klėtelė pirmiausia tarnavo kaip ūkinis pastatėlis, kuriame buvo laikomi linai, geresni drabužiai, ūkiniai padargai. Iki dabar klėtelėje išlikę aruodai, į kuriuos pildavo grūdus, o nesudėtinga ūkio buhalterija buvo vedama kreida brėžiant brūkšnelius durų staktoje.

A.Baranauskas, parvažiavęs atostogoms į Anykščius iš Žemaitijos, iš studijų Varnių kunigų seminarijoje, įsikurdavo klėtelėje, čia ilsėdavosi, skaitydavo. Tėvas jam iš aptašytų sienojėlių sukalė lentynas, pastatė stalą ir suolelį. Šioje klėtelėje 1858-1859 m. vasaromis poetas parašė savo pagrindinį kūrinį „Anykščių šilelis“.

1904 m. mirus sodybą valdžiusiam Jonui Baranauskui, poeto broliui, nuo 1908 m. senosios Baranauskų sodybos šeimininkais tapo Žukauskai. 1921 m. sklypas testamentu atiteko Antano Baranausko giminaičiui rašytojui Antanui Žukauskui-Vienuoliui, kuris čia statydinosi savo namus, o klėtelėje ėmėsi kurti muziejų, rinkti eksponatus. Atsirado pirmieji įrašai Vienuolio ranka klėtelės-muziejaus inventoriaus knygoje:

„Medinė, virvėmis išpinta lova, kurioje 1858-1859 metais, vasarodamas tėviškėje, ilsėjosi poetas. Atgabenta 1839 m. iš Jurzdiko kartu su klėtele.“
„Apvalus poliruotas stalas ant vienos kojos, 1902 m. Jono Baranausko (poeto brolio) parvežtas iš Seinų.“

„Knygoms sudėti knyginyčia, poeto tėvo sukalta iš paprastų lentelių - nedažyta ir neobliuota - Baranauskų namų nuosavybė.“

Iki dabar išlikę šie pirmieji eksponatai, Vienuolio rankomis išdėstyti klėtelėje. Vienuolis į klėtelę perkėlė ir A.Baranausko baldus, 1897 m. poeto brolio Jono parsivežtus iš Kauno ir iki tol stovėjusius Baranauskų stancijoj.

Artėjo 1927-ieji metai. Tų metų lapkričio 26-ąją - A.Baranausko mirties 25-osios metinės. Vienuolis iš anksto ruošėsi tai datai. Gegužės 1-ąją jis paėmė postorę nemažo formato užrašų knygelę ir jos pirmajame puslapyje užrašė: „A.Baranausko Namelį lankiusių garbės svečių knyga. 1927.V.1, Anykščiai.“ Šiuos metus reikėtų laikyti A.Baranausko memorialinio muziejaus - pirmojo Lietuvoje memorialinio muziejaus - įkūrimo data.

Augant klėtelės kaip muziejaus populiarumui, žmonės patys pradėjo nešti Vienuoliui asmeninius poeto daiktus, dokumentus, eksponatus, susijusius ne tik su A.Baranausko gyvenimu, bet ir su Anykščių praeitimi, su poeto epocha. Taip klėtelėje atsirado prieverpstės, piesta. Ir Vienuolis rūpinosi atkurti buvusį interjerą, panaudodamas vadinamuosius tipologinius (tos pačios epochos) daiktus: iš T.Tutkienės nupirko paklodę, lovatiesę ir užvalkalą; tais audiniais dabar užtiesta A.Baranausko lova. P.Povilonis padovanojo kardą, kuris, jo teigimu, priklausė Šlavėnų dvaro savininkui, A.Baranausko draugui Gustavui Brazauskui (Bžozovskiui), dalyvavusiam 1863 m. sukilime. Kaip tautodailės pavyzdžius Vienuolis padėjo į klėtelę Baranausko motinos Rozalijos Baranauskienės kraitinio važio galą, išdabintą ornamentais, bei seniausią klėtelės eksponatą - poeto motinos kraičio skrynią - „kuparą“. Ant jo - smuikelis, gautas iš B.Pavilonio (vyskupo A.Pavilonio, gero A.Baranausko pažįstamo, giminaičio). Pasak B.Pavilonio, jį vyskupui A.Paviloniui palikęs A.Baranauskas.

Yra likę keli daiktai iš senosios Baranauskų sodybos - karnomis apipinta puodynė, bezmėnas, medinės žvakidės - Ažupiečių kaimo skerdžiaus Jurkšto dovana. Ant sienos Vienuolis su pagarba pakabino Nukryžiuotąjį, kuris lenkmety, 1863 m., buvo išimtas iš šventųjų ąžuolų, augusių netoli Puntuko akmens ir aprašytų „Anykščių šilelyje“. Smūtkelis buvo saugomas Anykščių senosios bažnyčios koplyčioje, o ją sugriovus, paimtas į Baranauskų namus. Dailininkas A.Varnas spėjo, kad smūtkelis gali turėti apie 300 - 400 metų.

Klėtelėje yra ir istorinių daiktų. Į lubas atremta kazokų ietis - 1863 m. sukilimo malšintojų ginklas. Tai poeto brolių Jono ir Anupro, dalyvavusių 1863 m. sukilime, paskui 12 metų kalėjusių Sibire, atminimas. Grįžę iš tremties, broliai prie sodybos pasodino 12 beržų tremties metams atminti. Dar ir dabar tebežaliuoja 5 beržai.
Sukilimą mena ir lagaminas, pirktas Peterburge ir matęs beveik visą Europą. A.Baranauskas su juo išvažiavo ir į studijas Miunchene. Ten, jau išgirdęs apie Lietuvoje prasidėjusią reakciją po sukilimo ir parašęs paskutinį eilėraštį „Ko gi skaudžia man širdelę“, rankraštį, be abejo, bus įsidėjęs į šį lagaminą.

Iš Seinų laikotarpio (1897-1902) tėra tik keli stalo įrankiai su vyskupo A.Baranausko monograma. Mirus A.Baranauskui, į laidotuves Seinuose važiavo brolis Jonas Baranauskas su dukra Rozalija Žukauskiene, A.Vienuolio motina. Vyskupo sekretorius kapelionas J.Laukaitis įdavęs „ant atminties“ parsivežti keletą staltiesių, šaukštelių, šakučių.

Muziejaus eksponatus Vienuolis labai saugojo, uoliai juos rinko, dažnai ekskursantams su gailesčiu primindavo, kad karo metais dingo iš klėtelės daug vertingų eksponatų: J.Biliūno aprašyta lazda, visos „Anykščių šilelio“ laidos, knygos su poeto autografais, lietuviškas muštinis, vyskupo motinos nuometas ir kiti.
Daugiausia rūpesčių Vienuoliui kėlė klausimas, kaip apsaugoti klėtelę nuo oro permainų, nuo darganų. Kiekvienų metų darbo plane Vienuolis rašydavo: „paimti visą klėtelę po stiklu“. Tik 1957 m. buvo pradėtas statyti apsauginis gaubtas (arch. J.Kvašys), baigtas 1958 m., jau po A.Vienuolio mirties.

Į viršų