Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Liubčios pilis XVII a. (skaityti)



Garso fonas: The Lithuanian National Philharmonic Society’s Chamber Ensemble, Artistic Director and Conductor Robertas Beinaris

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Objektas: Liubčios pilis

Aprašymas

LIUBČIA (Любча, Gardino sritis, Naugarduko rajonas)

Liubčios gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XV a. pradžios. Vietovė klestėti pradėjo 1574 m., kai šią valdą įsigijo to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raikytojas (vėliau – Žemaitijos seniūnas ir Vilniaus kaštelionas) Jonas Kiška. Jis čia įkurdino vieną svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antitrinitorių centrų ir 1590 m. išrūpino miesto savivaldos teises. 1606 m., kai Ona Kiškaitė ištekėjo už Kristupo Radvilos, Liubčia atiteko Radviloms ir šiai giminei priklausė iki XIX a. pirmos pusės. Biržų-Dubingių Radviloms valdant, Liubčioje gyvavo gausi evangelikų reformatų bendruomenė, o iki XVII a. vidurio veikė ir spaustuvė.

Liubčios pilis pastatyta XVI a. pabaigoje, o XVII a. padidinta ir sustiprinta. Fosa apjuosta pilis stovi aukštame dešiniajame Nemuno krante, kitados ji turėjo keturis bokštus. Valdant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Kristupui Radvilai, pilyje buvo saugomas jo iždas, o šeimininkaujant jo sūnui, Lietuvos didžiajam etmonui Jonušui Radvilai, – ir kunstkamera, tai yra vienas XVI ir XVII a. sandūrai būdingų senienų bei keistenybių rinkinių, to meto didiko statuso ženklas. Pilis ypač nukentėjo 1655 m. per kazokų kariuomenės antpuolį. XVIII a. ji visiškai prarado gynybinę reikšmę.

Iki šių dienų išliko du pilies bokštai. Vienas jų – vartų bokštas – trijų tarpsnių skirtingų pjūvių masyvus skliautuotas statinys. Restauruotas pietryčių bokštas taip pat triaukštis, su šaudymo angomis.   Aistė Paliušytė, LIUBČIA, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 292–293.

Į viršų