PASTOVYS (Паставы, Vitebsko sritis, rajono centras)

Miestelis įsikūręs netoli dabartinės Baltarusijos ir Lietuvos sienos, toli nuo magistralių, vaizdingoje Medilos upės suformuotų ežerų pakrantėje.

Pastovio valda pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1552 metais. XVI–XVII a. ji priklausė Zenavičiams, 1686 m. atiteko Beganskiams, XVIII a. pirmoje pusėje – Tyzenhauzams. Iki XVIII a. vidurio Pastovys buvo nedidelė gyvenvietė su turgaus aikšte, iš kurios ėjo prekybiniai keliai į ↑ Medilą ir ↑ Drują. Gyvenvietėje buvo katalikų, unitų bažnyčių, pranciškonų vienuolynas.

Pastovys ypač išaugo XVIII a. antroje pusėje valdant Lietuvos ūkio reformuotojui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininkui Antanui Tyzenhauzui. Didikas tėvoninę valdą siekė paversti svarbiu kultūros ir pramonės centru, įkūrė manufaktūrų, tarp jų – popieriaus ir drobės. 1782–1785 m. Pastovyse veikė teatro mokykla, Antano Tyzenhauzo perkelta iš ↑ Gardino. Savininko iniciatyva miestelis perplanuotas pagal italų architekto Džuzepės de Sako (Giuseppe de Sacco) projektą. Suformuota erdvi turgaus aikštė (dab. Lenino aikštė), aplink ją iškilo manufaktūrų darbininkų namai, raštinės ir teismo pastatai, gydytojo namas, užeiga, trys užvažiuojamieji namai. Dalis šių pastatų (8 iš 22) išliko. Viename jų, buvusiuose užvažiuojamuosiuose namuose, veikia Kraštotyros muziejus.

Vienoje pagrindinių miesto gatvių, vedančių į turgaus aikštę, greta popieriaus, juostų ir audinių manufaktūros, pastatyti klasicistiniai Tyzenhauzų rūmai (dab. centrinė rajono ligoninė). Prie rūmų šliejasi XVIII a. įkurtas parkas.

Išlikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų paveldas byloja apie trumpą Pastovių klestėjimo laikotarpį, kuris baigėsi su Antano Tyzenhauzo mirtimi 1785 m. ir miestelio prijungimu prie Rusijos 1793 metais.

Aistė Paliušytė, PASTOVYS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 336–337.