Rimti, susikaupę žmonių veidai, rankose blyksinčių žvakių šviesa... Pilnutėlė tikinčiųjų šventovė, o joje kvapnus tirpstančio vaško aromatas. Visi jie lėtai juda link „Jėzaus atsimainymo“ altoriaus, aukoja čia atneštas žvakes, o patys suklumpa Aukščiausiojo melsti sveikatos sau ir savo artimiesiems, prašyti kitų Dievo malonių... Kur ir kada visa tai?

Šis netradicinis Jėzaus Atsimainymo atlaidų šventimas kasmet pirmąjį rugpjūčio mėnesio sekmadienį vyksta Veisiejuose, nuostabaus grožio mėlynakių ežerų apsuptame Pietų Lietuvos miestelyje. Tai dar vienas tik Veisiejų šv. Jurgio parapijos bažnyčiai būdingas bruožas, nuo gilios senovės tęsiamas šioje didingoje šventovėje jau ne vieną šimtmetį...

Tačiau apie viską iš eilės.

Jeigu istorikai ir 2010 metais pasibaigę Veisiejų dvarvietės archeologiniai kasinėjimai nustatė naują Veisiejų miestelio atsiradimo datą – 1253-uosius metus, kas veisiejiečiams šiandien dar nelabai įprasta, nes visą laiką Veisiejų gimtadieniu buvo laikomi 1501-ieji metai, tai tuo tarpu dėl Veisiejų parapijos ir bažnyčios įsteigimo jokių abejonių nekyla. 1526 metais, miestelį valdant Slucko kunigaikščiui Jurgiui Olelkaičiui pagal Varšuvos šv. Jono bažnyčios pavyzdį buvo baigta statyti pirmoji bažnyčia Veisiejuose ir, pagerbiant kunigaikštį, ji ir parapija tituluota šv. Jurgio vardu.

Medinė bažnytėlė ilgai negalėjo stovėti. Apie 1760 metus ji buvo visiškai susenusi ir netrukus nugriauta. Tikintiesiems melstis dabartinių kapinių vietoje buvo pastatyta laikina medinė bažnytėlė, o pirmosios bažnyčios vietoje, priešais jau stovėjusius U raidės forma išdėstytus dvaro rūmus (šiandien jų likęs tik dešinysis fligelis) apie 1762 metus prasidėjo didžiosios statybos. Tuo metu Veisiejus valdęs etmonas Mykolas Masalskis nusprendė pastatyti Dainavos krašte dar neregėto didumo mūrinė bažnyčią. Deja, šios statybos fundatoriui mirus, iki tol sparčiai vykę statybos darbai nutrūko. Kelis dešimtmečius stovėjęs nebaigtas statyti bažnyčios pastatas pradėjo irti ir tik 1800-aisiais metais Viktorijos Oginskaitės-Žynievienės rūpesčiu apleistos bažnyčios statyba buvo atnaujinta. Svarbiausi darbai buvo atlikti iki 1804 metų, liko neįrengtas tik vidus. Iki 1817 metų bažnyčios statyba buvo baigta ir ji buvo pašventinta.

Kadangi Veisiejų bažnyčios statyba truko ne vieną dešimtmetį, šis pastatas atspindi unikalų, niekur kitur Lietuvoje nesutinkamą dviejų architektūros epochų – baroko ir klasicizmo – stilių persipynimo atvejį. Barokinės struktūros bruožų turintis klasicistinių formų architektūros paminklas yra bebokštis, trinavis.

Bažnyčia iš tikro didinga. Jos aukštis 28 m., plotis 31 m., ilgis – 49 m. Tai viena didžiausių bažnyčių Lietuvoje, didžiausia Dainavos krašte. Gal net kiek ir per didelė gyventojų gausumu nepasižyminčiai Veisiejų parapijai. Dar 1935 m., keliaudamas per Lietuvą ir aplankęs Veisiejus, menotyrininkas I. Šlapelis rašė: „Ji savo didumu tiktų būti katedra dideliame mieste, o ne mažo miestelio parapijos bažnyčia“.

Mirus grafienei Viktorijai Oginskaitei-Žynievienei, 1832 m. Veisiejų valdos, taip pat ir bažnyčia atiteko Tadui Oginskiui. Jo, o vėliau jo žmonos Marijos Oginskienės rūpesčio dėka Veisiejų bažnyčia buvo prižiūrima.

Įdomu pasidairyti po bažnyčios vidų. Tik patekus į ją, išsiskiria pagrindinės, viduriniosios, navos erdvė, apjuosta plačiu antablementu su dvigubu profiliuoti karnizu. Navas skiria dvi poros masyvių piliorių, sujungtų arkomis ir padalytų suporintais piliastrais. Vargonų prospektas neobarokinių formų, sienelė aklina. Interjere išsiskiria penki orderinės kompozicijos altoriai.

Nors daugumos paveikslų ir skulptūrų autoriai nežinomi, galima didžiuotis ir vietinių meistrų įnašu į bažnyčios interjerą. Virš sakyklos esanti šv. Jono Nepomuko medžio skulptūra padaryta Bolesiaus Verbaus iš Bartelių kaimo, o šoninį altorių padarė Antanas Soraka iš Pazapsių.

Bažnyčios dešinėje, šoninėje navoje, prie bažnyčios sienos pritvirtintos kunigaikščių Tado Oginskio (mirė 1844 m.) ir Marijos Oginskienės (mirė 1897 m.), kurie palaidoti bažnyčios rūsyje, atminimo lentos.

1965 metais Veisiejų bažnyčia buvo paskelbta vietinės reikšmės architektūros paminklu.

Savo grožiu ir kryžių gausa stebina ir bažnyčios šventorius. 1888-1889 m. jis buvo apjuostas ir dabar tebestovinčia akmenine tvora. Pietvakarinėje šventoriaus dalyje yra medinė su keturšlaičiu skardos stogu varpinė. Joje – žalvarinis, 1650 metais nulietas varpas, kuriame įamžintas ir šios bažnyčios vieno iš fundatorių – Andriaus Masalskio – atminimas. Šventoriuje ilsisi ir ilgamečio, nuoširdžiai besirūpinusio bažnyčia 1993 metais mirusio klebono kun. Stanislovo Mikalajūno palaikai.

Šalia bažnyčios – dar vienas gražus akcentas, mielas tikinčiojo sielai. Stovėjusios špitolės vietoje, kurioje net 28 metus gyveno šios bažnyčios vargonininkas, žinomas kompozitorius Juozas Neimontas, įrengta graži skulptorės Halinos Kubilienės suprojektuota ir paruošta paminklinė kompozicija, kuri iškilmingai buvo atidengta 1991 metų liepos 21 dieną.

Dar vienas išskirtinis Veisiejų bažnyčios bruožas. Tada, kai lietuvybė įvairiais būdais buvo niekinama ir stengiamasi ją visiškai išstumti iš Lietuvos, ja susirūpino vietos kunigai. 1869 metais Veisiejų parapijos kunigų – vikaro Silvestro Leonavičiaus ir klebono Kazimiero Sakavičiaus dėka ši parapija tapo pirmąja Užnemunėje, kurios bažnyčioje pamokslų metų į žmones buvo kreiptasi lietuviškai. Paskatinti Veisiejų pavyzdžio, po kelerių metų ir kitų parapijų kunigai pradėjo per pamokslus kalbėti lietuviškai.

Pamažu lenkiškos pamaldos taip pat buvo stumiamos iš bažnyčios. Taip 1918 m. lenkiškos pamaldos vykdavo tik kas dešimtas sekmadienis, o 1924 m. jos visiškai buvo panaikintos. Nelengvai tai pavyko padaryti – buvo netgi kruvinų susirėmimų bažnyčios šventoriuje tarp lietuvių ir lenkuojančių.

Neatpažįstamai pasikeitė Veisiejų šv. Jurgio bažnyčia pastaraisiais dešimtmečiais. Aplink didingą bažnyčią vedantis platus šaligatvis, balta lyg gulbė bažnyčios išorė, įspūdingai apšviesta tamsos metu bažnyčia suteikia dar patrauklumą, savotišką didybės reginį. O bažnyčios varpas neleis pasiklysti laike – jis savo dūžiais primena, kad jau prasideda nauja valanda.

Nusileidus į kriptą, galime pagerbti ne tik amžinam poilsiui atgulusius bažnyčios fundatorius kunigaikštį Tadą Oginskį ir kunigaikštienę Mariją Oginskienę, bet ir 2001 metais restauruojant šią kriptą rastus bažnyčios statytojų Viktorijos Oginskaitės-Žynievienės ir jos vyro generolo Mato Žynievo palaikus.

Šiandien Veisiejų bažnyčia ne tik maldos namai, bet ir gražus parapijos kultūros renginių centras. Neretai į bažnyčią atvyksta koncertuoti žinomi Lietuvos meno kolektyvai. Nuo 2008 metų bažnyčioje vykdomas projektas „Šv. Jurgio pavasaris Veisiejuose“. Jo metu kasmet balandžio pabaigoje „ant šv. Jurgio atlaidų“ savo išdrožtus ar kitaip pagamintus šv. Jurgius į Veisiejų šv. Jurgio bažnyčią atgabena menininkai iš visos Lietuvos. Autoritetinga komisija nustato parodos-konkurso nugalėtojus, apdovanoja juos solidžiomis piniginėmis premijomis ir taip kasmet Veisiejų bažnyčioje saugoma šv. Jurgio skulptūrų galerija pasipildo ne mažiau kaip trimis naujais meno kūriniais.

Nemažai vertingos medžiagos apie Veisiejų bažnyčią ir parapiją galima rasti ir šio straipsnio autoriaus išleistose knygose „Čia mūsų šaknys. Veisiejų krašto kryžiai“ ir „Čia mūsų šaknys. Veisiejų bažnyčia ir jos kunigai“.

Albinas Jarmala