Quicktime panorama

Gelgaudiškio dvaras Skaityti

GPS: N55o4.715'   E22o58.819'

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
VDS, VPS serveriai Galerijos partneris:
Leidykla Versmė

Gelgaudiškis – tai stambus ir vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, įaugęs į apylinkės gamtą. Keliais etapais išplėtotas didžiadvaris pietrytiniu pakraščiu nusidriekia vaizdingu Nemuno paslėniu, apimdamas papėdę slėnyje, šlaitų terasas ir plynaukštės ruožą su kompozicijos ašimis siejamais rūmais, ūkio kiemu, buvusiais tvenkiniais bei didingos sengirės medynu. Jis sudaro labai išplėtotą pastatų ir unikalaus parko ansamblį, užimantį net 118,5 ha plotą (toks nustatytas 1992.IV.7 LRV nutarimu Nr. 256; kitų šaltinių pateikiami plotai nepagrįstai sumažinti, neaprėpiant visumos, ir labai svyruoja). Ansamblis yra vienas seniausių Lietuvoje, bet rekonstruotas XIX a. iš senovinio – gal dar XVI a. geometrinio plano – su jungtimi į sengirę ir legendinio Velniakalnio panoramą.

Dar XV a., pasibaigus kryžiuočių karams ir prasidėjus Sūduvos–Suvalkijos krašto rekultivacijai, čia buvo įkurtas Skirsnemunės dvaro palivarkas, iš pradžių vadintas Gedigaudiškiu, o nuo 1599 m. minimas jau dabartiniu vardu. Vėliau išauga į didelę valdą iš pajamų, gautų kertant aplinkines girias. Nors savininkai daug kartų keitėsi (išsamiai vietovardžio kilmė ir savininkų kaita aptariama 2001 m. Gelgaudiškio kalendoriuje; 3), bet didžiadvario vaidmens Gelgaudiškis dar neprarado. Apie 1578 m. dvarą valdęs Povilas Sapiega fundavo 1-ąją medinę bažnyčią. Apie tą laiką suformuotas ir pirminis geometrinio plano parkas, kurio dekoratyvaus terasavimo žymės parko šlaite tebėra iki šiol. Nors valdos savininkai ir ribos keitėsi, iš Čartoryskių 1797 m. barono Teodoro Koidelio (Keudel) nusipirkta Gelgaudiškio valda sudarė 22 000 margų žemės. Ją įsigyti šiam Prūsijos didikui buvo palankios lengvatinės sąlygos dėl kilusios suirutės po paskutiniojo buvusios Abiejų Tautų Respublikos padalijimo šią dalį užvaldžius Prūsijai. Kraštotyrininkė Kristina Kelpšaitė rašė, jog tuometinėje Suvalkų gubernijoje tai buvusią didžiausia dvaro valda, kuriai priklausė 43 kaimai. Ir tai dar ne visa senoji valda, nes mažesnę dalį, pavadintą Aukštutiniu Gelgaudiškiu, iš Čartoryskių buvo nupirkęs kitas savininkas – Otonas Melkė. Neoklasicistiniai naujieji dvaro rūmai buvo pastatyti 1842–1846 m., kai baronas Gustavas Koidelis iš esmės rekonstravo dvaro ūkį. 1844 m. ūkio sistemą sudarė 14 įrengtų palivarkų – Šakių, Trakų, Kriaučiūniškių ir kt. – su kapitaliniais ūkio pastatais. Imta auginti veisliniai žirgai, įsteigta šveicariškų sūrių gamykla ir įdiegtos kitos ūkio naujovės. Naujieji Gelgaudiškio rūmai buvo pailgo stačiakampio plano, mūriniai, vienaaukščiai, su dideliu pusrūsiu, būdingų klasikinių formų. Jie paryškina masyvių kolonų portikas, kurį viršuje puošė frontonas su akroterijum. Rūmai turi du kampinius rizalitus ir fligelį. Aplink pastogę profiliuotas karnizas, o abiejuose rūmų galuose vienodi frontonai ir karnizai. Kadaise rūmai turėjo puošnų moderno bruožų interjerą, bet ilgai neprižiūrimas ir suniokotas gaisrų beveik sunyko, liko tik menkos jo žymės. Ansamblio kompozicija raiškiai ašinė. Pagrindinė, statmena rūmams ašis – ateinanti sena didinga keturių eilių sidabrinių klevų alėja ir kitapus nusileidžianti šlaito laiptais tarp milžiniškų ąžuolų Nemuno link. Įvairūs ūkio pastatai išdėstyti daugiausia simetriškai kompozicijos ašių ir pagrindinių takų atžvilgiu.

XIX a. viduryje Koideliai pardavė Gelgaudiškį ir išvyko į Drezdeną, nes Rusijos valdžia 1887 m. uždraudė svetimtaučiams valstybės pakraščiuose turėti dvarų. XX a. pradž. dvarą įsigijo Medardas Komaras ir jį rekonstravo. Kartu buvo perplanuotas 300 margų parkas, įrengta Koidelių šeimos koplyčia ir kapinės.
Deja, XX a. nebuvo palankus ansamblio raidai. Nykstantį Gelgaudiškio dvarą, nualintą Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos bei spaudžiant artėjančiai dvarų žemėvaldą suvaržiusiai Lietuvos žemės reformai, Komaras pardavė dvarą Lietuvos moterų draugijai, įkurdinusiai čia vienuolių šaričių globojamą vaikų prieglaudą (apie 80 globotinių), veikusią iki 1941 m. Antrojo pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūręs štabas, vėliau karo ligoninė. Sovietmečiu įkurdinti vaikų namai, o 1966 m. – pagalbinė internatinė mokykla.

Visų tų įvykių ir permainų nuskurdintą buvusį turtingą ir dekoruotą rūmų interjerą visiškai suniokojo 1979 m. rūmuose kilęs gaisras.

Tačiau nors nualintas ir apleistas ansamblis tebėra dabartinio Šakių r. vienos iš seniūnijų centro svarbiausias akcentas didingame Nemuno paslėnyje, dar sovietmečiu paskelbtas kultūros paminklu. Ryškiai sudėtinio tipo Gelgaudiškio parkas pagal kompleksinę vertę yra vertingiausias Suvalkijos regione. Parką sudaro savitos dalys: senoji sudėtingos geometrinės kompozicijos kartu su dabar apirusia tvenkinių sistema; vėlyvesnė peizažinė, gamtovaizdiškai išplėtota sengirė už tvenkinių iki Šilupės klonio bei jungiamoji su dominuojančia spinduliškų „takų žvaigžde“. Pastaroji dalis įrengta, gelgaudiškiečių senbuvių pasakojimais, medžioklių sumetimais – kad varovų iš toli atbaidytus žvėris, kertančius spinduliškus takus, galėtų apšaudyti žvaigždės centre įsitaisę medžiotojai. Be šio reto Lietuvos parkuose elemento, senojo dvaro laikotarpio parko šlaite į Nemuno slėnį išlikęs kitas retas Lietuvos parkų plano elementas – pakopomis terasuotas šlaitas dekoratyviesiems augalams, gėlynams eksponuoti. Deja, jis seniai apleistas ir sulaukėjęs savaiminiais želdiniais. Tačiau prieš pusšimtį metų parkotyrininkas A. Tauras čia priskaičiavo 11 bermų, išdėstytų kas 1,5 m viena žemiau kitos. Tai užfiksuota jo paskelbtuose planuose. Apskritai šio tyrėjo dėmesį patraukė senoji parko dalis: „Labai sumaniai klasikinis išplanavimas panaudotas banguotą reljefą turinčiame Gelgaudiškio parke. Čia aiškios dvi viena kitai statmenos kompozicijos ašys, susikertančios ovalo formos gazone. Pagrindinė ašis, einanti skersai rūmų ir sutampanti su ilgesniąja gazono ašimi, turi daugiau meninę paskirtį. Šioje ašyje PR (pietryčių – red. past.) rūmų yra abipus dviem medžių eilėmis apsodinta alėja (tai garsioji sidabrinių klevų alėja, mūsų su Leonu Čibiru ištirta ir atskirai aprašyta. Antroji kompozicijos ašis skirta susisiekimui. ŠR (šiaurės rytinėje – red. past.) parko dalyje ji pereina į upelio krantu vingiuojantį taką, kuris jungia aukštutinę ir žemutinę parko dalis. Tarp jų bermomis, t. y. siauromis gulsčiomis juostomis, įsiterpęs suskaidytas aukštas šlaitas, prie kurio viršuje ir apačioje eina įdomias perspektyvas teikiančios tiesios plačios alėjos.“

Pažymėtini ir didingi laiptai, tarp šlaito ąžuolijos leidęsi nuo rūmų į Nemuno slėnyje esančią parko dalį ir Žemutinį Gelgaudiškį su neogotikine Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. Sudegus medinei, ji pastatyta iš plytų mūro 1866–1868 m., stačiakampio plano, vienabokštė su 3 bokšteliais, apside ir zakristijomis prie jos. Darni jos architektūra pažymima Lietuvos architektūros istorijoje: „bažnyčia gerų proporcijų, originalaus silueto. Pagrindinio fasado viduryje, sienos plokštumoje kyla grakštus aštuoniakampis bokštas su smaile. Lėkštos mentės jį skiria nuo horizontaliu atiku užbaigtų fasado šonų. Bažnyčios išorę pagyvina plytų mūro fone kontrastingai tinku išryškintos smailiaarkės nišos.“ Spėjama, kad suprojektuota baigusio Varšuvos Meno mokyklą Marijampolės apskrities inžinieriaus Valerijaus Rybarskio.

Minėtos rekonstrukcijos XX a. sandūroje metu parkas buvo pertvarkytas, jo gamtovaizdis išplėtotas bei praturtintas retaisiais augalais: sidabriniais klevais, paprastaisiais ir plikaisiais (bene rausvažiedžiais? – aut. past.) kaštonais, juodosiomis ir Veimuto pušimis, baltažiedėmis robinijomis, amerikinėmis liepomis. Ypač unikali buvusi 4 eilių (dabar apretėjusi) sidabrinių klevų alėja. Didinga parko ąžuolija, vešlumu pranokstanti garsųjį Kauno Ąžuolyną, o stambiausias ąžuolas ties rūmų šiaurės rytų kampu yra daugiau kaip 1,5 m skersmens. 1974 m. Paminklų restauravimo institute atlikti Leono Čibiro ir Kęstučio Labanausko želdinių tyrimai parko dalyje inventorizavo per 2000 medžių, iš kurių per 400 brandžių ąžuolų. Ypač savita ir lizdais išugdytų ąžuolų alėja. Parko paribiu su sengire tekančios Šilupės klonyje dunkso viena stambiausių Lietuvos paprastųjų eglių – jos aukštis 42 m, skersmuo apie 1 m. Retėja jau amžiaus ribą pasiekusių keliasdešimties paprastųjų kaštonų alėja. Pažymėtini dar tokie reti medžiai kaip amerikinė liepa ir rausvažiedis kaštonas, stambūs maumedžiai, bukai, trešnės, juodoji pušis ir kt. Kelios parko alėjos, suformuotos iš skirtingų rūšių medžių – be minėtų sidabrinių klevų, dar liepų, eglių, ąžuolų, kaštonų.

Deja, išvirtus neprižiūrimiems užtvankų pylimams ir įsismarkavus vandens erozijai šlaitų griovose, sumenko parką turtinusi sudėtinga tvenkinių sistema. Parkas pasižymi daugiasluoksne kultūrine verte, bet sovietmečiu rengti tvarkymo projektai liko neįgyvendinti. Todėl pagrįstai „Lietuvos žinių“ korespondentas Kazys Kazakevičius apgailestauja, kad „rūmų būklė kasmet vis blogėja“, o ir visos „Gelgaudiškio dvaro sodybos ateitis pastaraisiais metais tapo labai neaiški.“

Girininkija sutvarkė ir praretino maršruto patakių medynus. Takas veda į senuosius dvaro rūmus, pagrindines alėjas, mitologines vietas, baronų Koidelių kapines, takų „žvaigždę“. Pažintiniame take įrengtos poilsiavietės su miško baldais, liepteliai ir tilteliai per griovas, mediniai laiptai prie aukščiausios Suvalkijos eglės, medinės skulptūros, dekoras, rodyklės turistams, informaciniai stendai ir t. t. Prakirstos regyklos vaizdams į Nemuno slėnį ir kitus kraštovaizdžio elementus. Gelgaudiškio parkas įtrauktas ir į turistinį dviračių tako maršrutą kairiuoju Nemuno krantu. Rengiamas ir vandens turizmo maršrutas Nemunu. Tikimasi, kad šis vienas seniausių ir vertingiausių parkų bus pritaikytas visuomenės poreikiams, pagerins žmonių gyvenimo ir aplinkos kokybę, bus išsaugotas ateities kartoms kaip neatskiriama Lietuvos istorinio kraštovaizdžio, kultūros ir gamtos paveldo dalis.

Ansamblis įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių Registrą kaip architektūros, istorijos, urbanistikos, kraštovaizdžio paminklas su 9 ūkiniais statiniais, deformuotos tvenkinių sistemos fragmentais; tik rūmai apleisti, patyrę vandalizmą ir 1979 m. gaisrą, nesulaukia restauravimo.
 
Kęstutis Labanauskas
P.S. Šiuo metu dvaras turi šeimininką ir yra tvarkomas.

Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004