Quicktime panorama

Medininkų pilyje Skaityti

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
VDS, VPS serveriai Galerijos partneris:
Leidykla Versmė

Medininkų pilis statyta XIII a. pabaigoje - XIV a. I pusėje savo plotu yra didžiausia dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Pilis statyta pereinamuoju iš romanikos į gotiką laikotarpiu yra ankstyviausio Lietuvoje aptvarinių pilių tipo. LDK Medininkų piliai buvo giminingos senoji Kauno (sugriauta 1362 m.), Krėvos bei Lydos pilys. Pastarosios dvi dabar yra Baltarusijos teritorijoje. Medininkų pilis nuo Vilniaus centro nutolusi už 32 km. Pilis statyta lygumos pakraštyje, iš šiaurės ir vakarų ją supa pelkė, kurios viduriu teka bevardis upelis. Pilies planas iš esmės liko nepakitęs. Stačiakampio formos kiemo plotas 1,85 ha, o visas kompleksas su dviem plačiom 5-8 metrų gylio fosom ir dviem pylimais užima 6,5 ha. Viršutinės sienų dalys neišlikusios, jos siekė 14-15 metrų aukščio, su maždaug 280 šaudymo angų. Bendras sienų ilgis 563metrai. Pilies sienose buvo ketveri įvažiavimo vartai: aukštutiniai vartai pakelti nuo žemės apie 5 metrus įrengti šiaurinėje ir pietinėje sienoje, o žemutiniai vartai - rytinėje ir vakarinėje sienoje. Pilis turėjo keturis bokštus. Svarbiausias iš jų šiaurės rytų kampe buvęs penkiaaukštis donžonas, kurio aukštis 30 metrų (išlikę 23 m). Keturi donžono aukštai turėjo medines lubas, penktas - plytinį nerviūrinį skliautą. Tai buvo ne tik gynybinis, bet ir gyvenamasis bokštas. Kaip karinis objektas pilis pirmą kartą paminėta 1402 metais, kai didysis kryžiuočių komtūras Vilhelmas fon Helfenšteinas, neįstengęs paimti Vilniaus, sudegino Medininkų pilį. Matomai, medinius jos pastatus, kadangi ,,Rusų miesto sąraše" (XIV a. pb. - XV a. pr.) Medininkai minimi mūriniai. Didžiausią reikšmę pilis turėjo XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje. Yra žinomi du čia rašyti Vytauto Didžiojo laiškai. XV a. II pusėje Medininkai minimi Lietuvos Metrikoje kaip valsčius, kuriame didysis kunigaikštis duoda bajorams valstiečių. XVI a. pradžioje sudegė kiemo mediniai pastatai, apie XVI a. vidurį pastatyti mediniai dvaro pastatai. Jiems sunykus, teritorijoje buvo dvaro daržas. Gynybiniai mūrai neprižiūrimi iro, nukentėjo nuo1655 bei 1812 metų karų. Pilies griuvėsiai užfiksuoti 1827 m. ,,Vilniaus gubernijos pilių atlase" ir XIX a. vid. N.Ordos piešinyje. Restauratorių dėmesio Medininkų pilis sulaukė 1954 metais. Tuomet ji buvo išmatuota, padaryta geodezinė nuotrauka, parengti būsimo fragmentinio restauravimo bei konservavimo projektai. Darbai pradėti tik 1959 metais, čia dirbo architektai S.Lasavickas, E.Purlys, J.Glemža, archeologas K.Mekas. 1981 m. nutrūkę darbai atnaujinti 1991 metais pagal architekto S.Mikulionio parengtą pilies fragmentinio restauravimo bei konservavimo projektą. 1992 m. sausio 17 d. bendrame ALIAS ir IPSA susirinkime primtas nutarimas įsteigti Medininkų pilies atstatymo fondą. Tais pačiais metais mirus architektui S.Mikulioniui, jo darbą tęsė architektė M.Mikulionytė kartu su J.Glemža laimėję donžono atstatymo projektą. Pirmasis atstatomo bokšto akmuo buvo įmūrytas 1993 m. liepos 6 d. minint karaliaus Mindaugo karūnavimo 740 metines. Trakų istorijos muziejus numato atstatytame pilies donžone įrengti ekspoziciją, pilies kieme organizuoti įvairius renginius ir šventes.
Iš http://www.trakaimuziejus.lt


Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą (ištrauka)

Tai — Medininkai Jų pilis — viena iš seniausių Lie tuvoje; jos pradžios nepamena nei padavimai, nei istorija. Išlikę tik gynybinės sienos, mūrytos iš akmenų ir plytų, bei vieno bokšto rytinėje šios sienos kertėje griuvėsiai. Senovinės pilies gynybinė siena šiandien naudojama kaip palivarko sodo tvora. Viduje, kiek žinoma, jokie ieškojimai nieko neatskleidė. Buvo kalbama apie randamus čia milžinų kaulus, tokius didelius, kad blauzdikaulis buvęs sulig augaloto vyro ūgiu. Bet kur tik neišgirsi panašių padavimų apie senąsias mūsų pilis?

Medininkuose reikėtų atlikti archeologinius tyrimus. O dabar tik liūdnos mintys kyla keleiviui, matančiam apsamanojusius akmenis, skylėtas sienas, raudonų sutrūnijusių plytų krūvas, sudarančias fantastišką kampinio bokšto vaizdą!

Su šia vieta susiję keli istoriniai prisiminimai. Medininkų pilies įkūrimo data siekia neatmenamą senovę. Remiantis padavimais, girdėtais prie Krėvos, Medininkų pilis turėtų būti Krėvos pilies vienmetė. Stačiusi ją kažkokia dievų ar milžinų gentis. Jie buvę tokie stiprūs, kad mūrininkai, tuo pat metu dirbdami ir Medininkuose, ir Krėvoje, esančiuose vienas nuo kito už 4 mylių, skolindamiesi plaktukus, permesdavę juos oru.

Vasarą čia mėgdavęs gyventi Algirdas, Vladislovo Jogailos tėvas. Remdamasis sena kryžiuočių kronika, taip liudija Narbutas. Tačiau nedažnai jis čia viešėdavo, nes retai kuriais metais jis netraukė į karo žygį.

Istoriniai griuvėsiai dvelkia prisiminimais. Prieš sielos akis iškyla atvaizdai garsių čia gyvenusių žmonių. Niekuomet dar neatsitiko, kad, važiuojant pro Medininkų pilį, mano vaizduotėje nesivaidentų tai, ką buvau skaitęs, ką papildė mano įsisvajojusi galva. Pabandykime šiuose mūruose įsivaizduoti Algirdą tokį, kokį vaizdavo jį kryžiuočių kronikos.
Vyras gražus ir šaunus, pailgo raudono veido, didele nosimi, su ilga, rusva, kiek pražilusia barzdele, praplikęs ir šiek tiek siūbčiojąs kaire koja, besiremiąs lazda ar į ginklanešio petį. Melsvose jo akyse švyti išmintis ir vikri kaip žaibas išdaiga — būdinga tų laikų diplomato savybė. Tokį šį Jogailaičių giminės pirmtaką matome apsuptą dvariškių ir vaikų, tarsi žvaigždžių danguje. Jis skiria dvi epochas. Jau tikros pažangos aušros spinduliai už jo matyti. Si aušra auksina Lietuvos tvirtovių ir pilių bokštų viršūnes.


Tačiau iki dar nušvis švelni šios aušros šviesa, ilgai dar, ilgai ją kankins kruvinos gaisrų liepsnos, kurias į Lietuvą nešė kryžiuočiai. Po Algirdo per visą Jogailos viešpatavimią beveik virš visų Lietuvos tvirtovių Nemuno ir Neries pakrantėse švaistėsi kryžiuočių įžiebtos gaisrų liepsnos. Kaunas, Gardinas, rakai čia patekdavo į jų rankas, čia vėl būdavo išvaduojami. Tačiau į rytus už Vilniaus vokiečių gaujos neišdrįso eiti.

Jadvygos ir Jogailos sutuoktuvės pranašavo dviejų galingų kraštų susijungimą ir kryžiuočių galybės susilpnėjimą, dėl ko pastarieji susirūpino. Vokietijos imperatorius, šio pavojaus bauginamas, ištiesė kryžiuočiams pagalbos ranką. Nuotykių ieškančių vokiečių riterių minios susirinko prie Karaliaučiaus ir 1384 m. rugpjūčio mėnesį surengė garbės puotą. Kaip tik tada visa Vokietija pakėlė pirmąjį tostą už Lenkijos ir Lietuvos žūtį. Išskleistos vėliavos. Išžygiuota. Pakrauti maisto ir ginklų laivai plaukė Nemunu. Kariuomenė ėjo jo pakrantėmis. Prie Nevėžio žiočių laivai sustojo, o kryžiuočiai, apsupę Kauną, sustojo prie Neries. Lietuviai juos sulaikė prie upės brastos. Kruvinam mūšy nustūmę lietuvius, vokiečiai persikėlė per upę, ir 6 jų daliniai leidosi siaubti Lietuvos. Aplenkę Vilnių, kur bijojo pasipriešinimo, palei Merkio upę, per Valkininkus ir Šalčininkus nuėjo iki Ašmenos, kur manė smogti Krėvai. Betgi kažkas jiems tai sutrukdė ir nuo Ašmenos jie pasuko į Medininkus, kur sustojo turbūt savo išsibarsčiusių jėgų sutelkti. Nežinia, ar Medininkų pilį jie paėmė, ar tik rengėsi ją apsupti. Vis dėlto kryžiuočiai turėjo būti įsitikinę esą ganėtinai saugūs, nes prie Medininkų mūrų jų didysis magistras Konradas Zolneris rengė įšventinimo į riterius apeigas, žaidimus ir puotas. O buvo iš ko jas rengti: Lietuvoje prisigrobė tiek gyvulių, kad jautį pardavinėjo už pusę talerio, o avį — už šilingą!

Tuo metu lietuviai, vadovaujami Skirgailos ir Vytauto, užkirto jiems kelią atgal ir neleido persikelti per Nemuną ir Nerį. Tuomet kryžiuočiai iš Medininkų ėmė trauktis, pakeliui persekiojami ir žudomi. Vargais negalais prie Rumšiškių persikėlė per Nemuną. Grįžo jie į savo žemes patyrę didžiulių nuostolių. Visas kelias, apie kurį kalbame, nusėtas kapais bei smėlio pilkapiais. Laukuose ir šiandien dar randama ginklų, iš kurių nesunku atpažinti, kad jie priklausę kryžiuočiams.

Kazimiero Jogailaičio laikais Medininkai buvo karaliaus vasaros rezidencija. Sis valdovas pagal anų laikų paprotį turėjo nuolat lankyti visą kraštą. Gyveno jis tai Lenkijoje, tai Lietuvoje. Nenorėdamas savo vaikų laikyti sostinės triukšme, stengėsi, kad jie su mokytoju būtų kokioje nors netolimoje, bet nuošalioje vietoje. Kai gyveno Lenkijoje, jo vaikai buvo tai Tynce, tai Liubline. Kai persikeldavo į Lietuvą, vaikai gyvendavo Medininkuose. O tie vaikai buvo: Jonas Albertas, Aleksandras ir Žygimantas — vėlesnieji Lenkijos karaliai, taip pat Kazimieras, kuris pripažintas šventuoju ir dabar perduoda galybių viešpačiui Jogailos žemės reikalus. Jų mokytojas buvo garsusis Janas Dlugošas, pirmasis Lenkijos istorikas.

Nereikia būti dideliam svajotojui, kad, žengdamas šių trijų žymių istorinių asmenų pėdsakais, fantazijos akimis negalėtum pamatyti šios puikios trijulės. Pats linksmiausias, šnekiausias ir vikriausias iš jų berniukas turėjęs būti Žygimantas, vėliau vadintas Senuoju. Jis mėgęs gėles, skindavęs jas Medininkų soduose bei laukuose ir puošęs jomis savo vaikišką galvą. Iš istorijos žinome, kad senatvėje jis mėgęs vaikščioti su rožių vainiku. Su broliais jis krėsdavęs tokius juokus, kokius vėliau, jau būdamas karalius ir senis, mėgdavo krėsti su dvariškiais. Liguistasis Aleksandras blausiu žvilgsniu žiūrėdavęs į plikus kalnus ir tolimus miškus, o niūrusis Jonas Albertas žvelgdavęs į žemę. Gražusis Kazimieras angeliškas savo akis kėlęs j dangų, į savo Tėvynę. Jo lūpose — malda, veide — begalinis kuklumas. O Dlugošas, kokį jį pažįstame iš anų laikų aprašymų, — su juoda dvasininko toga, vidutinio ūgio, lieso, bet malonaus veido, didžianosis, gyvomis, giliai įdubusiomis akimis. Jis skaito pergamento tomą. Tai Mateušo Cholevos kronika. Retkarčiais jis žvilgteli į jaunuosius savo auklėtinius ir užsikirsdamas (mat turėjo tokią ydą) lotyniškai atsakinėja į jų vaikiškus klausimus. Vaikučiai laisvai šneka lotyniškai, ir lenkų kalba jiems nesvetima. (Žinome, kad 1469 m. Kazimieras lenkiškai pasveikino iš Lvovo grįžtantį tėvą.)

Karalaičiai buvę taip puikiai auklėjami, jog popiežiaus legatas Aleksandras pripažino, kad jokiame kitame dvare nematęs tokių mokytų ir tokių malonių karalaičių.

Šventasis Kazimieras gyveno Medininkuose arba viešėjo juose iki pat savo mirties 1484 m. Visi istorikai tvirtina, kad jis mirė Vilniuje, bet Narbutas, remdamasis kunigo Golianskio pamokslu, teigia, jog Kazimieras miręs Medininkuose. Nepakankamai įrodyti istoriniai šaltiniai tvirtina, kad prieš 1638 m., t. y. prieš pastatant ir įrengiant Vilniaus katedroje dabartinę šv. Kazimiero koplyčią, jo kūnas kelerius metus buvęs laikomas Medininkų pilyje. Tačiau Žygimanto I laikais, apie 1517 m., Medininkų pilis jau buvo sugriuvusi. Visiškai ši vietovė sugriauta 1519 m. rusų, kurie visą kelią nuo Minsko iki Vilniaus žygiavo su ugnimi ir kalaviju. Neseniai čia dar buvo bažnyčia, kuri labai seniai įsteigta. Joje laikęsi karmelitai, o gal augustinai. Šiuo metu negalime tikrai pasakyti, katro iš šių dviejų tikėjimų vienuolynas čia buvęs ir kada jis nustojęs egzistuoti.

1812 m. grįždami prancūzai sudegino šį kaimą ir gretimą dvarą. Jie buvo įsikūrę prie apgriuvusios pilies ir iš statybinių rąstų bei rakandų kūreno laužus. Čia sudegė žymi dalis gerbiamojo Laurinavičiaus užrašų, kurių likučius mums pateikė Ignacas Chodzka „Kvestoriaus atsiminimuose".

1857-1860
Vladislavas Sirokomlė (Kondratovičius)


Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004