Quicktime panorama

Liškiavos bažnyčia Skaityti

GPS: N54o04.841'   E024o03.401'

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
VDS, VPS serveriai Galerijos partneris:
Leidykla Versmė

Pamokslininkų ordino konventas Liškiavoje minimas nuo XVII a. pabaigos, kai šių žemių savininkas Vladislovas Jurgis Kosyla, mirus jo vieninteliam sūnui Florijonui, 1694 m. gruodžio 6 d. raštu užrašė Liškiavos turtus Seinų dominikonams su ta sąlyga, kad čia pastatytų naują Švč. Trejybės garbei bažnyčią ir įkurtų savo regulos vienuolyną. 1697 m. balandžio 27 d. V. J. Kosyla pakartojo savo fundacinį raštą. Pastarąjį kelis kartus bandė užprotestuoti V. J. Kosylos žentai, tačiau ginčus laimėjo vienuoliai. Jie fundatoriaus priesakus galėjo pradėti vykdyti tik XVIII a. pradžioje, o iki tol buvo įsikūrę ir meldėsi Aukštuojų dvare. Tik apie 1720 m. dominikonai Liškiavoje pastatė mūrinį vienuolyną ir bažnyčią. Be šių didingų pastatų, neužilgo čia dar iškilo dviejų aukštų sandėlis su rūsiais, nedidelė šeimyntrobė, mūrinis bravoras, skalbykla. Buvo iškasti tvenkiniai ir užveista žuvies, pasodintas vaismedžių sodas. Asimetriškai suplanuotas ansamblis užėmė erdvų daugiakampį plotą. Pusiau uždaras vienuolyno kiemas ir sodas buvo įjungti į taisyklingai apželdintas parko terasas Nemuno pakrantėje. XVIII amžius — Liškiavos dominikonų klestėjimo laikotarpis. Deja, po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. visa Užnemunė, kuriai priklausė ir Liškiava, atiteko Prūsijai. Prūsų valdžia, norėdama papildyti valstybės iždą, naikino vienuolynus ir grobė jų turtą. Liškiavos konvento turtas atimtas 1797 m. Kadangi ne visi dominikonai paliko vienuolyną (kai kurie nesutiko pereiti į pasauliečių kunigų luomą ir išsiskirstyti po parapijas), tai valdžia turėjo nusileisti: paliko vienuoliams bažnyčią, gyvenamą rūmą, visas pagalbines patalpas ir daržus, o išlaikymui skyrė 3242 auksinų metams. Bažnyčios ir vienuolyno taisymui atskiro fondo nebuvo. Kadangi buvo uždrausta priiminėti naujokus, 1811 m. Liškiavos vienuolyne likę tik trys senukai vienuoliai, kurie neįstengė rūpintis ansamblio pastatais ir bažnyčia. Žinoma, kad vienuolynui priklausiusius bravorą, svirną ir šeimyntrobę nuo 1808 m. paėmė naudoti naujas Liškiavos dvarų nuomininkas Mykolas Volskas, o bažnyčia 1812 m. atiduota parapijai. 1814 m. birželio 18 d. mirė paskutinis Liškiavoje gyvenęs vienuolis dominikonas tėvas Luščinskas. Su jo mirtimi pasibaigė šio konvento gyvavimas. Nuo tada ir vienuolyno statiniai atiteko parapijai. 1836-1849 metais vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas prasikaltusiems kunigams (demeritams), pridaręs daugybę nuostolių pastatams. Kalinamų kunigų skaičius siekdavęs 20 - 25. XX a. 5-ame dešimtmetyje čia įsikūrė Liškiavos septynmetė mokykla. 1990 m. vienuolyno statiniai grąžinti bažnyčiai. Šiuo metu (1997 m.) juose įsikūrė klebonija.

Iš viso buvusio ansamblio išliko vienuolių gyvenamas namas, svirnas ir bažnyčia, kuriems paskutinių (1990 - 1997) metų restauracija vėl sugrąžino pirminį grožį.
Vienuolynas stačiakampio plano, dviaukštis, su bažnyčia sujungtas siauru koridoriumi. Pietų pusėje išsikišusiame rizalite yra didžiosios patalpos: pirmame aukšte — refektorius, antrame — koplyčia. Vienuolių celės ir kitos mažesnės patalpos išdėstytos abipus koridorių. Visos jos dengtos kryžminiais skliautais. Dviejų aukštų mūrinis, barokinės plastikos vienuolyno svirnas stovi prie pat šventoriaus vartų.

Viso ansamblio dominantė ir puošmena Švč. Trejybės bažnyčia — puikus vėlyvojo baroko stiliaus statinys. Ji yra centriško tūrio su aštuonkampe erdve centre. Planas — graikiškas kryžius, su asimetriškai įjungtomis zakristijomis ir lobynu. Savo tūriu Švč. Trejybės bažnyčia išsiskiria iš kitų dominikonų ordino sakralinių statinių tiek Europoje, tiek Lietuvoje, nes šios regulos vienuoliai dažniausiai statydinosi trinaves bazilikas arba halinius pastatus. Centrinę erdvę vainikuoja aštuonkampis dvitarpsnis būgnas ir kupolas. Pagrindinį fasadą rėmina du nedideli kvadrato skerspjūvio dvitarpsniai bokšteliai, tarp kurių įkomponuotas status trikampis frontonas. Fasadų kampus pabrėžia suporinti piliastrai, o ašyje yra kuklus stačiakampis įėjimas ir segmentinė lango anga. Bažnyčia statyta kaip Kosylų giminės ir dominikonų mauzoliejus. Po grindimis išliko laidojimui skirti rūsiai.

Puikų architektūrinį sprendimą papildo ir turtina išlikęs originalus XVIII a. II-oje pusėje sukurtas interjero dekoras: rokoko formų septynių altorių ir sakyklos ansamblis bei sienų tapyba kupolo būgne, skliaute, žibinte ir po vargonų choru, segmentinės arkos paviršiuje. Sienų tapybos siužetai glaudžiai siejasi ir persipina su altorių ikonografija. Altorių ir sakyklos ansamblio plastika išliko beveik nepakitusi, todėl yra vertinga, kaip autentiškas rokoko stiliaus XVIII a. vidurio-XVIII a. II-osios pusės sakralinio interjero ansambliškos įrangos pavyzdys. Be to, Liškiavos bažnyčios vidaus dekoro profesionalus sutvarkymas išsiskiria iš kitų Lietuvos periferinių bažnyčių, labai primindamas Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios ir ypač Lukiškių dominikonų Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčių interjerus. Reikia atskirai pažymėti, kad bažnyčia nuo seno garsėja stebuklingu Dievo Motinos paveikslu (Budslavlio Marijos kopija), kuris yra tapytas ant drobės ir dengtas sidabro apkaustu. Pagal legendą tą paveikslą sielininkas rado Priegliaus upėje ties Karaliaučiumi ir 1699 m. padovanojo Liškiavos dominikonams. Pradžioje jis buvo įtaisytas didžiajame, o vėliaus perkeltas į Nekalčiausios Švč. Mergelės Marijos Širdies vardo altorių. Pastarąjį jis puošia ir dabar.

Liškiavos Švč. Trejybės interjero įrenginiai XVIII a. II-oje pusėje buvo tituluoti dominikonų ordinui svarbių įvykių, šventųjų bei bažnyčios fundatoriaus Jurgio Kosylos garbei, o sienų tapyba prasmingai sujungė Visuotinės bažnyčios, Lietuvos bažnyčios bei dominikonų ordino istoriją. Idėjos deklaruojamos XVII - XVIII a. populiarių šventųjų, pasižymėjusių dominikonų, istorinių asmenybių atvaizdais arba lengvai skaitomomis alegorinėmis personifikacijomis. 1990-1997 m. bažnyčioje vykusiais restauravimo darbais atgaivinta beveik sunykusi sienų tapyba ir iš dalies atstatyta pirminė altorių ikonografija. Taip pat grąžinta pirminė, XVIII a. II-osios pusės bažnyčios interjero polichromija. Dėka savo grožio Liškiavos bažnyčia traukia ne tik maldininkus, bet ir turistus, kurių čia ypač gausu vasarą. Liškiavoje garsūs Šv. Baltramiejaus atlaidai.

Varėnos r., Kibyšių apyl., Liškiavos km. (9 km į šiaurės rytus nuo
Druskininkų, Nemuno kairiajame krante). Bažnyčia veikianti,
tel. (260) 4 42 10.

http://vienuolynai.mch.mii.lt

Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004