Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Vseliubo šv. Kryžiaus bažnyčia 1433 m. (skaityti)



Garso fonas: Gregorian chant of the Palendriai monastery, leader Gregory Castrini

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Vseliubo bažnyčia (2)

Aprašymas

USELIUBAS (Vseliubas, Уселюб, Gardino sritis, Naugarduko rajonas)

Useliubas pirmą kartą paminėtas 1433 metais. XV a. jį valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio Vytauto dvaro arklidininkas Jonas Nemira ir jo palikuonys Nemiraičiai. 1576 m. valda atiteko Mikalojui Radvilai Rudajam, po jo Useliubą valdė kiti Biržų-Dubingių šakos kunigaikščiai Radvilos. Miestelis 1793 m., per Abiejų Tautų Respublikos antrąjį padalijimą, prijungtas prie Rusijos imperijos.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – viena seniausių Baltarusijoje, pastatyta XV a. pirmoje pusėje. Atrodo, kad ją fundavo Andrius Nemiraitis. Iš pradžių bažnyčia turėjo Šv. Andriejaus titulą. XVI a. antroje pusėje ji buvo paversta evangelikų reformatų maldos namais. 1642 m. grąžinta katalikams ir konsekruota kitu – šv. Jono Krikštytojo – titulu. 1986 m. šventovė nukentėjo nuo gaisro, 1988 m. atnaujinta, 1991 m. vėl konsekruota.

Statinys sumūrytas iš lygių gotikinių plytų. Iš pradžių jį sudarė beveik kvadratinio plano pagrindinė erdvė ir penkiasienė apsidė. Statinio skliautai rėmėsi į vieną viduryje stovintį stulpą – tokia konstrukcija būdinga Šiaurės Europos gotikinėms bažnyčioms. Išorėje statinio kampus rėmė kontraforsai (išliko pagrindiniame fasade), fasado frontonas buvo suskaidytas trimis strėlinėmis nišomis, tokios pat formos buvo ir šventovės langai. Bažnyčia daug kartų perstatyta. Dabartinė jos apsidė datuojama XVI ir XVII a. sandūra. Neogotikinis bokštas pristatytas XIX ir XX a. sandūroje.

Aistė Paliušytė, USELIUBAS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 370–371.

Į viršų