Ginučių vandens malūnas, kultūros paminklas. Yra užtvanka su tiltu. Išlikusi 19 a. senovinė malūno įranga: nuo vandens rato, maišų pakėlimo mechanizmo, girnų ir pikliaus. Malūnas vieno aukšto su pastogės patalpomis, stačiakampio plano. Malūną 19 a. II p. pasistatydino Ginučių ūkininkas, Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Jame buvo gyvenamoji, ūkinė ir gamybinė dalis. Ūk. dalyje buvo krautuvė ir kamara, kuri jungėsi su gyv. dalimi. Prie gamybinės patalpos buvo vandens ratas. Po Gimžausko mirties XX a. pr. malūnas tapo kaimo nuosavybe ir buvo nuomojamas. Po ilgų jo ginčų su kaimo gyventojais dėl užtvindytų ganyklų ir žemių, kaimiečiai prisiteisė pusę malūno. 1935 m. malūną išsinuomojo ponas Dagys. Nuo 1939 m. malūną paeiliui aptarnaudavo kaimo gyventojai. Malūnas veikė iki 1968 m. 1978 m. nacionalinio parko administracija restauravo malūną, nejudindama vidaus įrengimų. Nuo 1945 m. priklausė Ginučių kolūkiui. 1985 rekonstruotas. Po rekonstrukcijos priklausė Palūšės turistinei bazei. Nuo 1987 restauruoti malūno mechanizmai. Vėliau įrengta kavinė ir viešbutis. Ginučių -greitai švęsiantis dviejų šimtų metų sukaktį - vienintelis iš šešių parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą. Malūnas veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė - metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo elektros gamybai. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip 19a. technikos paminklas. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę ant stalo, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti kambariai poilsiautojams, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias. Ginučių vandens malūnas yra XIX a. technikos paminklas su išlikusia senovine malūno įranga: nuo vandens rato, maišų pakėlimo mechanizmo, girnų ir pikliaus. Ant sienos kabantys Petro Gaižučio paveikslai pasakoja šio krašto legendas ir padavimus. Antrame aukšte eksponuojami senoviniai įrankiai, naudoti nuo grūdų sėjimo iki duonos kepaliuko patekimo ant stalo. Pirmasis malūno savininkas – ponas Gimžauskas. Po ilgų jo ginčų su kaimo gyventojais dėl užtvindytų ganyklų ir žemių, kaimiečiai prisiteisė pusę malūno. 1935 m. malūną išsinuomojo ponas Dagys. Jis girnas sukusį medinį ratą pakeitė metaline turbina. Greta pastatė kitą turbiną,, kuris suko generatorių ir gamino kaimui elektrą. Priešingoje upės pusėje atsirado nedidelė lentpjūvė gontams, kuriais dengiami stogai, pjauti. Malūnas veikė iki 1968 m. 1978 m. nacionalinio parko administracija restauravo malūną – nejudindama vidaus įrengimų, perstatė sienas ir perdengė stogą.