Lietuvos technikos bibliotekos
pastato –

architektūros paminklo, buvusio
Vilniaus jėzuitų noviciato (naujokyno) –

I S T O R I J A

X V I I a.

1602 – 1604 m. – Vilniaus jėzuitų noviciato įsikūrimo pradžia. Dabartinėje Šv.
Ignoto gatvėje buvo nupirkti du nedideli pastatai, kuriuos suremontavus, iš
Polocko atkeltas jėzuitų noviciatas. Taip netoli Vyskupų rūmų ir jėzuitų
akademijos (dabar Vilniaus universiteto) viceprovincijolo P. Bokšos ir
rektoriaus M. Bekano nupirktuose ir suremontuotuose mūriniuose namuose įsikūrė
pirmieji 40 jėzuitų: 30 naujokų klierikų ir 10 brolių vienuolių iš Polocko.
Namai pavadinti „Domus probationis Vilnensis".

1604 m. Šv. Ignoto jėzuitų mokykla - vienuolynas pradeda
oficialiai veikti. Pirmuoju rektoriumi paskiriamas Mykolas Bekanas. Vienuolynui
reikėjo savo bažnyčios, tad šalia pastatoma laikina koplyčia. Pirmieji
penkiasdešimt metų jėzuitų noviciate subrandino daug iškilių žmonių: kankinį
šv. Andriejų Bobolą, Vilniaus akademijos retorikos dėstytoją, poetą Motiejų
Sarbievijų, veikalų apie Lietuvos istoriją autorių Albertą Vijūką Kojalavičių,
pamokslininką Kazimierą Vijūką Kojalavičių ir kitus.

1610 m. Vilnių nusiaubia didžiulis, baisus gaisras. Jo metu
gerokai nukenčia vienuolyno pastatai,
sudega koplyčia. Po gaisro visą vienuolyno ansamblį sudarantis
architektūros pastatų kompleksas jau užėmė 13 hektarų plotą (šiuo metu tai tarp
Šv. Ignoto, Benediktinių ir Totorių gatvių aplink tris kiemus išsidėstę
pastatai: du iš jų priklauso Lietuvos technikos bibliotekai, vienas LR krašto
apsaugos ministerijai). Fundatorių, rėmėjų, darbo jėgos, statybinių medžiagų
netrūko, todėl tuoj prasidėjo naujo noviciato pastato ir Šv. Ignoto bažnyčios
statyba. 1622 m. buvo pašventintas kertinis bažnyčios akmuo, o 1647 m. – pati
bažnyčia. Šv. Ignoto bažnyčia konsekruota
Vilniaus sufragano
vyskupo Jeronimo Sanguškos. Į iškilmes buvo pakviestas ir karalius Vladislovas
su žmona Marija Liudvika.

1622 – 1633 m. noviciato pastatas labai išsiplėtė ir
susidarė planiniai tūriai, daug kur išlikę iki šių laikų. Jėzuitų noviciato
architektūrinio ansamblio savitumas ir grožis slypi jo barokiniuose ir
vėlyvajam renesansui priskiriamuose elementuose.

Vienuolynas turėjo didelį ūkį. Čia buvo kepykla, skerdykla,
nuosavas bravoras, salyklinė, grūdų laikymo sandėlis, malūnas, kalvė, tvartai
gyvuliams, virtuvė, 2 valgyklos (mažoji ir didžioji, dar vadinama
refektoriumu), poilsio salės. Vienuolynas taip pat turėjo vaistinę ir ligoninę.
Vaistus vienuoliai gamindavosi patys, nes Lukiškių palivarko sode buvo užveisę
atskirą vaistažolių plotą. Jėzuitų vaistinė tarnavo ne tik noviciato
gyventojams, bet tenkindavo ir miestiečių poreikius.

1655 m. rugpjūčio mėn. į Vilnių įsiveržė rusų ir kazokų
būriai, miestą užėmė Maskvos kariuomenė. Taip prasidėjo viena baisiausių
Vilniaus miesto okupacijų, kurios metu stipriai nukentėjo ir jėzuitų noviciatas, o po metų kilęs gaisras vėl
nuniokojo naujokyno pastatus. 1657 m. dėl tikėjimo nužudyti buvę Vilniaus noviciato
auklėtiniai Simonas Mafonas ir Andrius Bobola (pastarasis 1853 m. paskelbtas palaimintuoju,
o 1938 m. – šventuoju). Karo ir gaisro padarinius atstatyti ėmėsi brolių
jėzuitų būrys, išmanęs statybos darbus. Prie
vienuolyno veikė įvairios menininkų ir amatų dirbtuvės, garsėjusios savo
dirbinių kokybiškumu ir pasižymėjusios aukštu meistriškumu. Čia dirbdavo vienuoliai drožinėtojai, baldininkai,
staliai, lipdytojai iš stiuko ir kt. Vėliau, 1705 m.
atvykęs į Vilnių Rusijos caras Petras I
apsilankė ir Vilniaus jėzuitų noviciate, jame labai susižavėjo brolio Jurgio
Herbertso tekinimo staklėmis ir paprašė, kad tokios pat būtų padarytos ir jam.

1681 m. pastatomas puošnus refektoriumo (didžiosios valgyklos)
korpusas. Dabar čia Lietuvos technikos bibliotekos bendroji skaitykla. Tai
patalpa, kur noviciato gyventojai kartu valgė, meldėsi, klausėsi skaitomų
ištraukų iš Šventojo Rašto, dažnai vienas jų perskaitydavo aktualias naujienas.
Refektoriumas neretai atliko ir
susirinkimų salės funkciją. Refektoriumo būta labai puošnaus, sienos ir lubos
ištapytos baroko tapyba (siužetine-figūrine bei ornamentine
tapyba), lubas puošia XVIII a. pirmos pusės freskos, vaizduojančios
garsius jėzuitus (pvz., Andrių Rudaminą, Simoną Mafoną) bei noviaciato rėmėjus,
fundatorius. Išlikusios freskos ar jų dalys atidengtos restauratorių, ir
jas galima apžiūrėti ir šiuo metu, užsukus į bibliotekos Bendrąją skaityklą.

X V I I I a.

1706 m. prasideda sudėtingas ir sunkus jėzuitų noviciatui
laikotarpis, vienuolyną viena po kitos apninka nelaimės. Jis labai nukenčia
Šiaurės karo metu nuo švedų plėšikavimų. Jėzuitai negalėdami sumokėti uždėtos
kontribucijos, turi atiduoti bažnyčios sidabrą, o sugrįžusi caro armija atima
iš vienuolių gyvulius, maisto atsargas, arklius, vežimus, baldus.

1708 – 1710 m. į Vilnių atslenka baisi maro epidemija.
Maro metu jėzuitų noviciatas
tapo ligonių prieglobsčiu. Kelios dešimtys jėzuitų sumokėjo savo gyvybe už
ligonių slaugymą, už pagalbą dalijant maistą prie vienuolyno vartų
susirenkantiems badaujantiems vargšams, elgetoms. Po septynerių metų naujokyno
pastatus vėl nusiaubė gaisras, tačiau ir vėl jis buvo atstatytas.

1737 m. jėzuitų
noviciatas liepsnojo gaisre jau ketvirtąjį kartą. Vilniuje kilo didžiulis
gaisras, išsiplėtęs ir sunaikinęs ketvirtadalį miesto, ypač nukentėjo Šv. Jonų
ir Šv. Ignoto bažnyčios. Jėzuitai rankų nenuleido ir ėmėsi atstatymo darbų.

1748 m., po 11 metų, kilo penktasis gaisras. Po gaisro atstatant
noviciatą buvo pastatyta ir nauja patalpa jėzuitų bibliotekai. Manoma, kad
biblioteka greičiausiai buvo įkurta 3 aukštų namo antrojo aukšto šiaurės vakarų
kampe. Vienuolyno ir Šv. Ignoto bažnyčios atstatymo darbams vadovavo brolis
Jonas Juraga - Giedraitis. Jis buvo 1745 m. paskirtas jėzuitų noviciato
rektoriumi ir vadovu. Vienu metu noviciato biblioteka turėjo apie 4000 knygų.
Yra išlikęs 1748 m. jėzuitų noviciato
bibliotekos katalogas. Jis yra saugomas Vilniaus universiteto senųjų rankraščių
skyriuje. Restauruota bažnyčia tapo viena puošniausių Lietuvoje. Bažnyčioje
stovėjo 11 dirbtinio marmuro altorių su 22 šventųjų paveikslais. Skliautus ir
sienas dengė lipdiniai, sieninė tapyba. Bažnyčios pertvarkymo architektas
jėzuitas Tomas Žebrauskas. 1748 – 1750 m. jis vadovavo bažnyčios statyboms –
paaukštino šonines koplyčias, pastatė kelis naujus altorius, vidų išpuošė
lipdyba bei polichromija.

1756 m.
Nesvyžiuje
atidaromas antras toks jėzuitų noviciatas. Nemažai gudais save laikiusių
jaunuolių renkasi noviciatą Nesvyžiuje, taip pat įsteigus Mozūrijos jėzuitų
provinciją į ją persikėlė dalis lenkais save laikiusių vienuolių, taip 1759 m.
Vilniuje lieka tik 40 asmenų.

1773
m. – paskutinieji jėzuitų noviciato
gyvavimo metai. Popiežius Klemensas XIV paskelbia jėzuitų ordino panaikinimą.