Kurtuvėnų parapija įkurta 1495m.Tuomet pastatyta ir pirmoji Kurtuvėnų bažnyčia. Lėšas jos statybai bei žemės išlaikymui skyrė Kurtuvėnų savininkas Mykolas Jaugelavičius. XVI a. antroje pusėje Kurtuvėnų katalikų bažnyčia buvo paversta evangelikų reformatų bažnyčia. Katalikų parapija atkurta 1619m.

Parapijos teritorijoje Pašiaušėje 1654-1773 m. veikė jėzuitų vienuolynas, o greta Bazilionuose nuo 1749 m. iki XIX a. ketvirto dešimtmečio buvo įsikūręs rytų apeigų katalikų (bazilijonų) vienuolynas. 1812 m. prie parapinės bažnyčios įkurta Kurtuvėnų šv. Kryžiaus altarija. 1827 m.
Parapijos ribose buvo 5 dvarai, 3miesteliai, 119kaimų, 17palivarkų, 24"okolicos". Būta trijų filijų -Kiaunoriuose, Pakampėje ir Pašiaušėje. XIXa. viduryje parapijai priklausė 7758 parapijiečiai, kuriems dvasinius patarnavimus teikė 4 kunigai. Tai buvo didžiausia parapija Viekšnių
dekanate parapijiečių skaičiumi ir plotu. Dabar parapijai priklauso apie 2000 žmonių.

Vakarinėje Kurtuvėnų miestelio dalyje, greta Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios prieš Antrąjį pasaulinį karą, būta Kurtuvėnų parapijos administracinio ir ūkinio komplekso. Šiandieną iš komplekso beliko statinių pamatų, rūsių liekanos bei keli pastatai. Medinio senosios klebonijos pastato senumą liudija masyvios rūsio sienos. Po Antrojo pasaulinio karo klebonija persikėlė įbuvusios senelių prieglaudos pastatą. Čia ji tebėra įsikūrusi ir dabar, o senojoje klebonijoje veikia paštas, įrengti gyvenamieji butai.
Kurtuvėnų parapijoje švenčiami dveji atlaidai - šv. Jokūbo (liepos 25 dieną) ir švč. Mergelės Marijos Belaisvių Užtarėjos ("Nevalnikų") (rugsėjo24dieną).

Norintiems daugiau žinoti:

IŠ KURTUVĖNŲ PARAPIJOS ISTORIJOS

Pirmoji Kurtuvėnų katalikų bažnyčia buvo pastatyta1498 metais Kurtuvėnų savininko Mykolo Jaugelavičiaus lėšomis, kuris tų pačių metų birželio 15 dieną padovanojo bažnyčiai 15 valakų 25 margus ir 238 rykštes (daugiau kaip 300 ha) žemės. Tuo metu parapinių bažnyčių jau būta Kražiuose ir Šiauliuose, o Kurtuvėnų pašonėje - Šaukėnuose katalikų parapinė bažnyčia atsirado tik metais anksčiau.

Neaplenkė Kurtuvėnų parapijos reformacijos audros - M. Valančius, rašydamas apie reformacijos metą Žemaitijoje, pažymėjo, kad "nebliko katalikų apskritose parapijose" - viena tokių parapijų buvo Kurtuvėnai. Greičiausiai Kurtuvėnų katalikų bažnyčia paversta reformatų bažnyčia buvo XVI a. antroje pusėje, kai Kurtuvėnų dvaro savininku tapo Stanislovas Skaševskis, nes reformacijos plitimas vienoje ar kitoje vietovėje priklausė nuo šioje vietovėje gyvenusių didikų religinių pažiūrų. Kurtuvėnų bažnyčią 1589 metais buvus protestantų rankose nurodo ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. 1605 metais Kurtuvėnų dvaras ir miestelis patenka į dvarininkų Karpių rankas, taip pat palaikiusių reformacinį judėjimą. Mykolas Karpis veda Jono Skaševskio seserį Kateryna.

Tik 1619 metais Stanislovui Kiškai tapus Žemaičių vyskupu, buvo atkurta Kurtuvėnų katalikų parapija ir paskirtas klebonas. Apskritai XVII a. parapijos gyvenime paliko ženklų pėdsaką vien todėl, kad Pašiaušės dvaro savininkui Stanislovui Beinortui jėzuitams užrašius savo turtą, pastarieji 1654 metais įsikuria Pašiaušėje, įkurdami čia savo kolegiją. Tokį dosnų Stanislovo Beinarto mostą (fundaciją jėzuitams), matyt, lėmė dvi aplinkybės: jis pats išsilavinimą buvo gavęs jėzuitų mokyklose ir neturėjo savo turtų paveldėtojo. Jėzuitai pradžioje įsikūrė senuose, mediniuose S. Beinarto paliktuose Pašiaušės dvaro rūmuose, dalį jų paversdami koplyčia, kurią 1666 metais gegužės 8 dieną sunaikino gaisras, bet jėzuitai tais pačiais metais pastatė naują medinę bažnyčią, o 1686 metais balandžio 24 dieną buvo padėtas pirmasis pamatinis akmuo naujosios mūrinės Pašiaušės bažnyčios statyboje.

Kurtuvėnų parapijos neaplenkdavo nei karai, nei stichinės nelaimės. Neaplenkė ir didysis 1709-1711 metų maras Kurtuvėnų apylinkėje siautęs 1710 metais. 1711 metais iždo tribunolo skirti komisarai, atvykę į K.Kniažiavičiui priklausantį Kurtuvėnų miestelį, rado vien tik degėsius ir griuvėsius miestelis buvo visai tuščias.

Maras nusiaubė ir Pašiaušės jėzuitų kolegiją. Iš kolegijos gyventojų mirė 4 kunigai, 1 klierikas, 5 broliai ir 20 tarnų. Gyvas liko tik kolegijos rektorius T. Samuelis Ivaškevičius. Galbūt 1710 metais Kurtuvėnų apylinkėse siautęs maras ir nulėmė Jono Antano Beinoro sprendimą 1710 metais Kurtuvėnų bažnyčiai užrašyti Šilo Padubysio užusienį, turintį 1 valaką 29 margus žemės ir Gedminiškio užusienį, turintį 5 valakus 6 margus žemės.

Naujam gyvenimui Kurtuvėnų miestelis, o kartu ir parapija prisikėlė XVIII a. viduryje, kai Kurtuvėnų dvaro savininku 1760 metų pabaigoje - 1761 metų pradžioje mirus ar žuvus Laurynui Nagurskiui tapo jo brolis Jokūbas Nagurskis, kuris buvo tipiškas švietimo epochos Lietuvos bajoras, savo gyvenimą paskyręs ūkinei ir kultūrinei veiklai (10). Jokūbas Nagurskis buvo Beržėnų tijūnas, Pavenčių, Gintališkių scniūnas, Žemaitijos kunigaikštystės Beržėnų ir Šiaulių pavietų pulkininkas, vėliau ir Žemaitijos kunigaikštystės pakamaris. Iš gerai tvarkomo ūkio gaunamų lėšų pakako ne tik dvarininko pragyvenimui ir dvasiniams reikalams, nors gerą dešimtmetį J. Nagurskiui niekaip nepavyko rasti bendros kalbos su Kurtuvėnų klebonu Simonu Putvinskiu.

Klebono S. Putvinskio būta arogantiško, nesukalbamo, bet turinčio gerus ryšius bažnytinėje hierarchijoje. Toks klebono elgesys papiktino net Kurtuvėnų bažnyčioje tarnavusį vikarą kun. J. Smatovičių, kuris 1756 metais net surašė paskvilį apie klebono išdaigas. Kurtuvėnų klebonas konfliktavo ne tik su pasauliečiais ar savo pavaldiniais, šiam užteko drąsos pareikalauti iš Pašiaušės jėzuitų, kad jų bažnyčia taptų Kurtuvėnų parapijos filija (t.y. pavaldi jam). Jėzuitai nesutiko su klebono S. Putvinskio reikalavimu, tačiau pažadėjo susilaikyti nuo parapijų kunigams rezervuotų patarnavimų, kuriuos šie teikia parapijiečiams, nebent pats klebonas raštu to prašytų. Tik po daugelio parapijiečių, vietinių bajorų skundų Žemaičių vyskupui įsikišus ir J. Nagurskiui
tarpininkaujant, 1763 metais pavyko atsikratyti visai parapijai gerokai įkyrėjusio klebono.

Gali būti, kad susiklostę nedraugiški santykiai tarp arogantiškojo Kurtuvėnų klebono ir Jono bei Antano Beinerių (Bazilionų - tada Padubysio dvaro savininkų) nulėmė pastarųjų sprendimą atsisakyti klebono S. Putvinskio "dvasinių patarnavimų" ir pastatyti bažnyčią savo žemėse. Antraip sunku paaiškinti, kodėl Padubysio dvaro savininkams esant katalikams ir mūsų kraštuose nesant unitų 1749 metais šie į Padubysį pasikvietė rytų apeigų katalikus vienuolius - bazilijonus. Dvarininkai Beineriai bazilijonų vienuoliams pastatė bažnyčią ir vienuolyną, kurio išlaikymui užraše Mekių kaimą su valaku žemės (11). Prie vienuolyno 1773 metais buvo įkurta aukštesnioji parapinė mokykla, kuri 1793 metais buvo pertvarkyta į apygardinę mokyklą. Tuo tarpu nesutarimai tarp Kurtuvėnų klebono ir J. Nagurskio nesutrukdė pastarajam rūpintis parapine bažnyčia -1761 metais J. Nagurskis pasamdė iš Vilniaus meistrus F. Šelį ir L. Klimovičių pastatyti Kurtuvėnų bažnyčioje vargonus (10). Tačiau didžiausias J. Nagurskio nuopelnas Kurtuvėnų parapijai – jo rūpesčiu 1792 metais pastatyta nauja mūrinė parapinė bažnyčia. Šios bažnyčios projektą parengė garsus architektas Martynas Knakfusas. Prieš pastatant naujo mūro bažnyčią Kurtuvėnuose, J. Nagurskio rūpesčiu buvo 1787 metais pastatyta nauja medinė bažnyčia senosios bažnyčios vietoje už miestelio. Kaip atrodė 1787 metais pastatyta medinė bažnyčia, sužinome iš 1833 metų (po Kurtuvėnų klebono kun. B. Butkevičiaus mirties) surašyto bažnyčios inventoriaus, kuriame aprašoma ir ši medinė bažnyčia:
"Miestelio gale, už klebonijos, parapinės kapinese yra bažnyčia medinė pastatyta rūpesčiu jo malonybės Jokūbo Nagurskio (...) metuose 1787-uose ant pamūrįjimo akmeninio. Toje bažnyčioje durų įvairaus dydžio yra penkios (...) virš bobinčiaus yra choras (...) Ant to choro organas devynių balsų. (...) Langų įvairaus dydžio devynetas, altorių senų drožinėtų penki. (...) Stogas tos bažnyčios gontais dvigubais dengtas – stogo viduryje kupolas su kryžiu geležiniu, dažytas (...) Prie šios bažnyčios yra kapines parapinės, kuriose laidojami mirę Romos - Katalikų ir Graikų - Rusų išpažinėjai". Iš šio aprašymo sužinome, kad katalikai ir stačiatikiai buvo laidojami kartu tose pačiose parapinėse kapinėse - apskritai tokia praktika nebuvo išimtinė. Be abejonės stačiatikiai buvo laidojami ne visame kapinių plote, o greičiausiai atskirai tam atitvertoje kapinių dalyje. Logiškas būtų klausimas: iš kur Kurtuvėnų parapijoje stačiatikiai? Matyt, reiktų prisiminti, kad 1825 – 1831 metais Kurtuvėnų parapijos ribose vyko Ventos - Dubysos kanalo statymo darbai, o šiuos darbus vykdė carinės Rusijos kariuomenė ir dauguma karių, be abejo, buvo stačiatikiai. Suprantama, kad per šiuos kanalo statymo metus būta ir mirusiųjų nuo ligų, ir žuvusiųjų nelaimingų atsitikimų metu, kurie ir buvo laidojami parapinėse kapinėse. Tai patvirtina ir 1827 metų Kurtuvėnų bažnyčios vizitacijos aktas, kuriame rašoma, kad parapinės kapinės šiuo metu pratęstos laidojimui stačiatikių. Tokiu būdu savo pėdsaką Kurtuvėnų katalikų parapijoje paliko ir Ventos - Dubysos kanalas. Nėra žinoma, ar laikui bėgant medinė bažnyčia parapinėse kapinėse pati suiro ar ją sunaikino stichinės nelaimės, tačiau akivaizdu, kad jos apie 1880 metus jau nebebuvo, nes 1880 metais Kurtuvėnų klebonas Bonaventūras Čižas savo lėšomis pastatė 6 sieksnių ilgio ir 4 sieksnių pločio gontais dengtą medinę koplyčią. Ši kunigo B. Čižo pastatyta koplyčia po to ne kartą remontuota tebestovi ir šiandien.

Tačiau grįžkime į XIX a. pradžią. XIX a. pirmojoje pusėje sparčiai didėjo altarijų (prie parapinių ar filijinių bažnyčių statomų atskirų namų kunigams altaristoms, priskiriant jiems tam tikrą turtą - paprastai žemę jų išlaikymui) skaičius. Altarijų įkūrėjais (fundatoriais) tapdavo kunigai altaristos, dvarininkai ar šiaip turtingi valstiečiai. Altarijos fundatoriai paprastai nurodydavo už aukojamą altarijoms turtą privalomas atlikti dvasines priedermes – paprastai paaukoti tam tikrą mišių už fundatoriaus vėlę per metus skaičių. Kurtuvėnų altarija nebuvo išimtis - šv. Kryžiuu.s altarija prie Kurtuvėnų parapinės bažnyčios buvo įkurta kun. Kazimiero Korobovičiaus - pirmojo altaristos pinigais padedant parapijiečiams 1812 metais sausio 16 diena sklype "fundacinės žemės" skirtame tam tikslui klebono kun. B. Butkevičiaus. Altaristos atsiradimu būdavo suinteresuotas ir pats klebonas, nes pastarajam altarista pagal savo išgales (paprastai kiek sveikata leisdavo) padėdavo atlikti dvasines pareigas.

Kurtuvėnų parapija XIX a. pirmojoje pusėje apėmė nemažą teritoriją. Iš 1827 metais sudaryto Kurtuvėnų parapijos gyvenamų vietovių sąrašo matome, kad parapijos ribose buvo penki dvarai (Kiaunorių, Pašiaušės, Kurtuvėnų ir du Gilvyčių dvarai), 3 miesteliai (Padubysio, Pašiaušės ir Kurtuvėnų) 119 kaimų, 17 palivarkų, 24 okolicos, o iš viso parapijoje buvo 636 kiemai, kuriuose gyveno 3080 einančių ir 834 neinantys išpažinties abiejų lyčių asmenys. Tuo metu
Kurtuvėnuose veikė parapinė mokykla, kurios mokytoją iš Kražių gimnazijos mokyklos Kasparą Kazdovskį (gal Kazlovskį) išlaikė klebonas. Šioje parapinėje mokykloje 1827 metais 15 berniukų ir 8 mergaitės buvo mokomi skaityti, rašyti, skaičiuoti, gramatikos ir katekizmo. Apie 1830 metus Kurtuvėnų parapinė bažnyčia turėjo tris filijines bažnyčias - Kiaunoriuose, Pakapėje ir Pašiaušėje. Taigi nors jėzuitų ordinas buvo panaikintas 1773 metais, o jėzuitai Pašiaušę paliko tų pačių metų lapkričio mėnesį, pamaldos Pašiaušės bažnyčioje dar buvo laikomos. Tačiau likusi be nuolatinės priežiūros Pašiaušės bažnyčia sunyko ir apie XIX a. vidurį ji buvo nugriauta.

Neaplenkė Kurtuvėnų parapijos ir carinės Rusijos administracijos suvaržymai nukreipti prieš katalikų Bažnyčią. XIX a. ketvirtame dešimtmetyje buvo uždarytas Bazilijonų vienuolynas Padubysyje, o bažnyčia paversta stačiatikių cerkve ir 1853 metais į valstybės iždą buvo paimtus Kurtuvėnų parapijai priklausančios (dar 1710 metais jai funduotos) žemės - Šilo Padubysio ir Gedminiškio užusieniai, tiesa pastarieji vėliau buvo grąžinti parapijai.

Apie parapijos padėtį XIX a. vid. sužinome iš M. Valančiaus veikalo "Žemaičių vyskupystė": bažnyčia turėjo 1.5 valakų ir 28 margus žemės, kunigas pelno gaudavo 323 rublius ir 17 kapeikų sidabru, o parapijiečių būta 7758, kuriems dvasinius patarnavimus teikė 4 kunigai (18). Mūsų akimis žiūrint, gali pasirodyti keista, kad Kurtuvėnuose būta 4 kunigų, tačiau prisiminus, jog čia buvo altarija, o Kurtuvėnų parapija visame Viekšnių dekanate (kuriam ji tuomet priklausė) buvo didžiausia parapijiečių skaičiumi ir plotu – pagal 1858 metų statistinius duomenis (19) - nelieka nuostabos. Reikėtų pridurti, jog Kurtuvėnų bažnyčios grožiu ypač žavėjosi vyskupas M. Valančius, kuris ne tik lentelėse, skirtose Žemaičių vyskupijos bažnyčių padėčiai apibūdinti (priede prie M. Valančiaus veikalo "Žemaičių vyskupystė") tik vienai Kurtuvėnų bažnyčiai yra skyręs pastabą, akcentuojančia bažnyčios grožį - "graži mūro bažnyčia", bet ir Palangos Juzės lūpomis knygoje "Palangos Juzė" Kurtuvėnų bažnyčios grožiu pasidžiaugęs: "...užsigeidžiau Kurtuvėnų miestelį paregėti ir drauge su dviem vaikiukam nuėjau. Miestelį radau mažą, nevertą mano kelionės, bet bažnyčią mūro, labai gražią, galinčią papuošti ir didelį miestą. Abrozdai verti bažnyčios, užvis šv. Jokūbo, didžiajame altoriuje patalpintas, man patiko. Tuo tik negera, jog drėgna, juos gadina. (...) Sumą laikė klebonas Juozapas Vaitkevyčia, mažas kaip bitelė, sudžiūvęs kaip svirplys. Pamokslą sakė altarista Pranciškus Baracevyčia, kurio ilga nosis, o galva gera.

1893 metais Kauno gubernatoriui leidus, Kurtuvėnų bažnyčioje, prižiūrint vietiniam klebonui kun. J. Gutauskui ir grafui Liudvikui Zyberk - Pliateriui, buvo atliktas remontas: nubalinta bažnyčios išorė, o bažnyčios viduje aliejiniais dažais 3 aršinų (2,16 m) aukštyje nuo grindų išdažytos sienos, pakeistos grindų lentos visoje bažnyčioje, atnaujinti penkių bažnyčioje esančių altorių papuošimai ir paauksinimai, senieji šventoriaus vartai pakeisti naujais (9). Šiems darbams finansuoti buvo panaudoti po Kurtuvėnų bažnyčios altaristos Liudviko Vilko mirties parapijai atitekę jo palikti 2500 rublių. Tvarkant bažnyčią ar parapijai priklausančius pastatus savo aukomis prisidėdavo ir Kurtuvėnų dvaro savininkas grafas Liudvikas Zyberk - Pliateris, kuris, pavyzdžiui, 1895 metais paaukojo 180 rąstų ir gontus altarijos ūkiniams pastatams remontuoti, o taip pat stulpus ir lentas tveriant naują tvorą aplink Kurtuvėnų parapines kapines. Pastarieji darbai buvo vykdomi, matyt, laukiant vyskupo vizitacijos Kurtuvėnų parapijoje, nes 1896 metais Kurtuvėnų parapiją vizitavo Žemaičių vyskupas sufraganas Antanas Baranauskas. 1896 metų biržclio 7 - 10 d. lankydamasis Kurtuvėnuose vyskupas Antanas Baranauskas sutvirtinimo sakramentą suteikė 1044 tikintiesiems.

1910 metais Kurtuvėnų klebono kun. Dominyko Šereivos rūpesčiu buvo įkurtos naujos parapinės kapinės, kurios buvo baigtos rengti 1912 metais.
Pirmasis pasaulinis karas, kovos su bolševikais įnešė sumaištį į parapijos gyvenimą. Kaip atrodė Kurtuvėnų parapija 1919 metais, galime sužinoti iš tais pačiais metais Žemaičių vyskupui P.Karevičiui vizituojant parapiją padaryto įrašo apie parapijos stovį vizitacijos akte: "1919-ųjų metų birželio 3 dieną vakarop atvykau į Kurtuvėnus. Išklausęs Viet. Klebono Gerbiamo, dievoto kun. Rakauskio apie parapijos stovį, apie didžius nuostolius iš priežasties karo, pasakiau pamokslą. Ant rytojaus išlaikiau pontifikuot. Mišias, po pietų aplankiau buvusią Bazilijonų bažnyčią, rusų atimta, nugis gražinta katalikams. 5 d. bir. po Mišių aplankiau kapines. Sutvirtinimo Sakramentą suteikiau iš viso 1960 asmenų. Iš 6 buvusių mokyklų 2 beveikia. Iš draugijų veikia Blaivystės 120
asmenų (...) ir Gyvojo Rožančiaus 30 asm".

Dangiras MAČIULIS