Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Kelmės krašto muziejus (indėnų vingvame) (skaityti)



Garso fonas: Lukas Geniušas

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Kelmės muziejus (4)

Aprašymas

KELMĖ (Šiaulių apskritis, savivaldybės centras)

Miestas įsikūręs prie Kražantės upės intako Vilbėno. 

XV a. buvo įsteigta Kelmės parapija. 1591 m. Kelmę nupirko įtakingas protestantizmo puoselėtojas Žemaitijoje Jonas Gruževskis – ji padarė didelę įtaką miestelio ateičiai. Kelmėje katalikų bažnyčia su savo valdomis buvo perduota reformatų bendruomenei. Kai 1608 m. katalikai laimėjo bylą dėl bažnyčios grąžinimo, 1615 m. kalvotame šiauriniame miestelio pakraštyje buvo pastatydinta nauja mūrinė Evangelikų reformatų bažnyčia, klebonija (sudeginta 1751 m.) ir mokykla. 

Kelmėje nuo XV a. stovėjo dvaras. Jį XVI a. pabaigoje nupirko iš Mazovijos atsikėlęs bajoras Jonas Gruževskis, kuris tapo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio vietininku ↑ Šiauliuose. Gruževskių giminė dvarą valdė daugiau nei tris šimtmečius, o jų vardas neatsiejamas nuo Kelmės istorijos. Didelę teritoriją užimantis dvaras yra vienas seniausių išlikusių dvarų sodybų kompleksų, išlaikęs barokinę ansamblio stilistiką ir parko fragmentus, nors mūriniai rūmai lig tol stovėjusius medinius pakeitė tik XVIII a. 9-ajame dešimtmetyje. XIX a. rūmai pagal vokiečių kilmės architekto Francišeko Lėmano (Franciszek Lehmann) projektą įgijo daugiau smulkių puošybos detalių, tačiau išlaikė buvusį pastato tūrį. Jurgio Gruževskio valdomas dvaras XVIII a. garsėjo didžiule, net iki 5 tūkst. tomų, biblioteka ir numizmatikos rinkiniu. Šie daiktai buvo saugomi unikalių mūrinių, dar XVII a. statytų dvaro vartų antrame aukšte įrengtoje patalpoje. 

Jolita Liškevičienė, KELMĖ, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 72–73. 

Į viršų