Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Geranainių šv. Mikolo bažnyčia (skaityti)



Garso fonas: Dalia Jatautaitė

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Aprašymas

GERANAINYS (Геранёны, Gardino sritis, Vijos rajonas) Geranainys, pirmą kartą paminėti apie 1400 m., buvo vienos svarbiausių XV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – Goštautų – tėvonija. XVI a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas čia pastatydino pilį. Prieš ištekėdama už Žygimanto Augusto, čia gyveno Barbora Radvilaitė, Stanislovo Goštauto našlė.  Geranainių pilis buvo reikšmingas XV ir XVI a. sandūros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fortifikacijos pavyzdys. Tvirtovė pastatyta ant dirbtinio pylimo, jos planas buvo kvadratinis, pastatas turėjo keturis cilindrinius kampinius bokštus, jų sienoms panaudotas akmenų ir plytų mūras. Tvirtovę juosė fosos, kurios pavasarį tirpstant sniegui ir lietingą rudenį prisipildydavo vandens. Per XVII a. vidurio karą su Maskva pastatas buvo sugriautas, bet vėliau atstatytas. Galutinai pilis sugriauta XIX a. viduryje. Jos plytos panaudotos gretimose Lipniškėse vykdytoms statyboms. Iki mūsų dienų išliko tik pilies mūro fragmentų, pylimų ir gynybinių griovių pėdsakų. Šv. Mikalojaus bažnyčią fundavo taip pat Albertas Goštautas. Šventovė pastatyta iki 1519 m. su pilimi. Iš pradžių ji, matyt, turėjo pilies koplyčios paskirtį. Sumūryta iš gotikinių plytų, beveik tokių pačių matmenų kaip netoliese pastatytos ↑ Vijos bažnyčios. Šventovę juosė siena, sumūryta greta pilies fosos, – tai buvo papildoma kliūtis patekti į pilį. Nuo XVI a. pradžios bažnyčia turėjo infulatūros privilegiją – jos prepozitai per iškilmes galėjo naudoti vyskupo insignijas. Albertas Goštautas 1539 m. testamentu bažnyčiai padovanojo nemažai prabangių liturginių reikmenų. Dalis jų, pavyzdžiui, Geranainių didžioji monstrancija, vėliau pateko į ↑ Vilniaus katedros lobyną (eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje).  1779 m. kilus gaisrui, bažnyčios vidus ir dalis sienų sudegė. Tais pačiais metais bažnyčia perstatyta, jos išorė įgijo vėlyvojo baroko formų. Išliko šiuo laikotarpiu pastatytas didysis altorius su stebuklinguoju Antakalnio Jėzaus (Jėzaus Nazariečio) paveikslu, šoniniai altoriai (dabar juos puošiantys paveikslai ir skulptūros sukurti XIX–XX a.), mūrinė sakykla, rokoko stiliaus vargonai, pagaminti ↑ Vilniaus dirbtuvėse, medinės XVIII a. antros pusės klausyklos. Bažnyčioje tebesaugoma Alberto Goštauto dovanota monstrancija, XVIII a. perdirbta vyskupo Aleksandro Kazimiero Horainio užsakymu, taip pat XVII–XVIII a. kielikai ir kiti vertingi liturginiai reikmenys. Aistė Paliušytė, GERANAINYS , Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 254–256.

Į viršų