Quicktime panorama

Gelvonai Skaityti

GPS: N55o03.917'   E024o41.699'

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
Valiutos keitimas Vilniuje

Gelvonų miestelis (seniau ir dvaras) išsistatęs netoli Širvintos upės (3 km), 21 km į pietus nuo Ukmergės, 12 km į pietryčius nuo Veprių ir 17 km į vakarus nuo Širvintų. Vietovės vardą vieni kildina nuo daiktavardžio gelvonis, arba gelvonė, reiškiančio geluonį (bitės), kiti nuo būdvardžio gėlus arba gėlas (prėskas) ir riša su įvairiais padavimais (žr. toliau). 5 km į šiaurės vakarus nuo Gelvonų yra nedidelis (27,6 ha ploto) Gelvės ežerėlis, kartais dar vadinamas Gelva, arba Gelve (Bagdyšių kaimo laukuose). Per jį į Žirnajų ežerą teka nedidelis Gelvės upelis (4 km il¬gio). Labai galimas dalykas, kad pirmosios Gelvonų sodybos stovėjo prie šio ežerėlio ir gavo jo vardą; vėliau dėl kurių nors priežasčių (gaisro ar epideminių ligų) ši vieta galėjo būti palaikyta pavojinga žmonėms, nesveika, ir nukentėjusieji gyventojai susirado kitą vietą, kurioje ir kūrė dabartinius Gelvonus.

Vietovė minima XIV a. kryžiuočių kelių aprašuose ir vadinama Gelvin vardu. Vėliau Gelvonai buvo dvaras, kurį XVII-XVIII a. valdė Žabų giminė. Jų laikais (1642—1686 m.) dvare pastatyta reformatų koplyčia. Po to Gelvonai perėjo Daumantams-Siesickiams. 1744 metais suteiktos prekybinės privilegijos. 1686 m. Jonas Krizostomas Daumantas-Sie-siekis iš reformatų koplyčią atėmė, atidavė į Gelvonus atkviestiems pranciškonams ir pastatė jiems vienuolyną. Tais pačiais metais Gelvonuose pastatė medinę Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčią ir pavedė ją, drauge su įkurta parapija, pranciškonams administruoti. 1700 m. bažnyčia atstatyta. Gelvonų vienuolynas buvo didžiulis masyvus mūrinis pastatas, apie 900 m2 ploto. 1781 m. pa¬rapijai priklausė 2407 katalikai. Tais pačiais metais prie parapijos buvo mokykla su 28 mokiniais, kurių tarpe 10 šlėktų, 12 miestiečių, 8 valstiečių vaikai; 1782 m. mokyklą lankė 20 mokinių. Mokykla buvo 1804 m., 1828 m. ir vėliau. 1832 m. rusai vienuolyną uždarė, vienuolius išvaikė, jo rūmus nusavino ir pavertė kareivinėmis. 1842 m. bažnyčia atnaujinta, tačiau 1895 m. didžiulio gaisro metu sudegė, drauge su rusų nusavintu vienuolynu ir kitais pastatais. 1897 m. Gelvonų dvaro savininkas grafas Plateris, drauge su parapiečiais, pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. XVIII a. Gelvonų parapija priklausė Vilniaus vyskupijos Pabaisko dekanatui, nepirklausomybės metais — Kaišiadorių vyskupijos Širvintų dekanatui. 1936 m. apjungė 4929 parapiečius.

Iš senų laikų Gelvonų bažnyčioje buvo Marijos paveikslas, kurį tikintieji laikė turinčiu stebuklingos galios. Gaisro metu jis sudegė, tačiau išliko pranciškonų išleistas jo mažas paveikslėlis: vaikelis Jėzus sėdi ant dešinės Marijos rankos, ir ji kaire ranka laiko jo kojytę. Apačioje lenkiškas parašas: „Tikras atvaizdas stebuklingo Švč. Marijos paveikslo, esančio Gelvonuose pas pranciškonus".

Bažnyčios šventoriuje yra koplyčia. Po jos altoriumi yra akmuo (89x36 cm), o jame išspaustas ženklas, primenąs žmogaus pėdą (15 cm ilgio ir 7,5 cm pločio). Prie altorėlio prikabinėta votų. Apie šį akmenį išliko padavimas, surištas su Gelvonų vietovės kilme:

Prieš keletą šimtų metų Gelvonų vietoje tebuvę tankūs miškai. Kartą per juos ėjusi moteris i Vilnių prašyti Aušros Vartų Dievo Motinos pagalbos pasigydyti skaudančioms, nuolat geliančioms akims. Naktį šioje vietoje pastebėjusi ant akmens stovinčią Dievo Motiną. Kai regėjimas pranykęs, pamačiusi akmenyje įmintą pėdą, kurioje buvo kiek vandens. Ji tuojau siuo vandeniu nusiplovusi akis ir jos nustojusios skaudėti ir gelti. Nuvykusi į Vilnių moteris viską apsakiusi vaivadai Žabui, šis įsakęs miške iškirsti aikštelę ir toje vietoje pastatyti koplytėlę. Netrukus ši vieta ėmusi garsėti: žmonės pradėję ją dažniau lankyti, pasitaikydavę ir pagijimų. Apsigyvenę daugiau žmonių, žydelis įruošęs smuklę. Nuo akių gėlimo vietovė pavadinta Gelvonais.

Kita padavimo atmaina sako, kad vieną kartą šioje vietoje paklydusi ponia su tarnaite. Abi apsinakvojusios lauke prie akmens. Naktį joms pasirodžiusi Dievo Motina, o jai pranykus, ant akmens, kur stovėjusi Marija, radusios įmintą kojos pėdą.

Parapijos dokumentai sudegė gaisro metu, ir skelbiamų pasakojimų nebegalima patikrinti. Tikintieji visą laiką minėtą akmenį su „pėda" ir koplyčią laikė stebuklinga vieta.
Šv. Marijos gimimo — atlaidų dieną Gelvonus lankydavo daugybė maldininkų.

Reformacijos laikais Gelvonuose buvo reformatų bažnyčia ir parapija, vėliau sunykusi.

Rusai stengėsi Gelvonus rusinti. Buvo atkeltas karo dalinys ir įkurdintas buv. pranciškonų vienuolyno rūmuose. Atsirado nemaža karininkų, valdininkų ir jų šeimos narių. 1872 m. pastatydino stačiatikių cerkvę, kurią telankė rusai.

Gelvonų parapiečiai ilgai ir sunkiai kovojo su lenkuojančiais ir lenkais kunigais, kurie stengėsi per bažnyčią lietuvius lenkinti. Vieną tos kovos epizodą pateikiame iš to meto lietuvių spaudos (Varpas nr. 2 1902):

„Lenkomanai kunigai... iš Gelvonų bažnyčios išvarė lietuvišką kalbą. Garbingas kun. Mironas, tapęs Gelvonų klebonu, vėl pradėjo retkarčiais laikyti lietuvišką diev-meldystę ir sakyti išalkusiems lietuviams lietuviškus pamokslus... Lietuviai iš džiaugsmo net ašaras liejo ir nežinojo, kaip iššlovint savo didi geradėją... Naujasis Vilniaus vyskupas Zvierovyčius, kaip griausmą iš debesų, atmetė kun. Mironui raštą, atimantį nuo jo kleboniją už taip baisų nusidėjimą ir paskiriantį į kamendorius".
Lenkuojančių klebonų tarpe to meto spaudoje minimas kunigas Krynskis. Net Vilniaus lenko vyskupo liepiamas išmokti lietuviškai, to nepadaręs. Jo priešingybė — Gelvonų stačiatikių' šventikas rusas: norėdamas patraukti lietuvius katalikus lankyti cerkvę ir tuo laikytis arčiau rusiškos stačiatikybės, gražiai išmokęs lietuviškai ir netgi sakydavęs lietuviškus pamokslus.

Ilgainiui atsirado sąmoningų lietuvių kunigų, kurių tarpe minėtini: Labokas, Deksnys, VI. Mironas ir kt.

Pasibaigus I pasauliniam karui, Gelvonų apylinkėse vyko lietuvių-lenkų kovos. Vietovė kurį laiką buvo priešo grėsmėje ir tik 1920 m. įsijungė į Lietuvos gyvenimą.

Kovose su lenkais žuvo keletas apylinkės partizanų.

Nepriklausomybės metais Gelvonai priklausė Ukmergės apskričiai ir buvo valsčiaus centras. 1923 m. miestelyje ir dvare buvo 97 sodybos ir 777 gyventojai. Buvo valsčiaus savivaldybė, vidurinė mokykla (1921-1929 m.), pradžios mokykla (6 komplektų), buvo parapijos salė, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, apie 20 krautuvių, paštas, policijos nuovada sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, viešosios bibliotekos skyrius, skaitykla, gyveno nemaža amatininkų. Žydai turėjo savo sinagogą ir mokyklėlę.

Bolševikų okupacijos metu Gelvonai buvo padaryti apylinkės ir kolchozo centru. 1959 m. miestelyje buvo 407 gyventojai.

Bronius Kviklys ,,MŪSŲ LIETUVA"

Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004