Quicktime panorama

Šv. Kazimiero koplyčia Skaityti

GPS: N54o41.089'   E025o17.155'

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
Valiutos keitimas Vilniuje

Vilniaus arkikatedra ypač garsėja kaip Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero relikvijų sergėtoja. 1484 m. kovo 4 d. karalaičiui mirus Gardino pilyje, jo kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedros karališkojoje koplyčioje, o 1636 m. iškilmingai perlaidotas naujoje jam skirtoje koplyčioje. Čia, altoriuje iškeltame sidabro sarkofage, ilsisi iki šiol.
Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus arkikatedroje yra neabejotinai reikšmingiausias paminklas, dedikuotas Lietuvos globėjui. Ją fundavo karaliai Žygimantas III ir Vladislovas IV, projektavo architektas Matteo Castello. Koplyčia išsiskiria vientisumu, brangių medžiagų gausa ir kokybe, garsios čia dirbusių menininkų pavardės. Net ir mažiausios detalės susietos į vientisą ikonografinę programą, visa byloja karalaičio šventumą, pasakoja jo istoriją. Čia rasime keturias alegorines pagrindinių dorybių figūras: Išmintingumą, Tvirtumą, Teisingumą, Susivaldymą. Šias karalaičio dorybes aprašė pirmasis šventojo biografas popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris.

Šv. Kazimiero koplyčios freskos 1692 m. buvo sukurtos italų menininko Michelangelo Pallonio. Jų ikonografinė programa kyla iš šv. Kazimiero gyvenimo aprašymų. Graviūromis iliustruota augustinų vienuolio Hilariono knyga „Il breve compendio della vita morte, e miracolo del Santissimo Principe Casimiro Figlio del Magno Casimiro re di Polonia“ (Neapolis, 1629 m.) buvo pirmasis šventojo karalaičio ikonografijos šaltinis, juo ir sekė Palloni. Freskoje „Stebuklas prie šv. Kazimiero karsto“ regime stebuklingai prikeliamos mergaitės tėvus, kurie meldėsi prie šventojo karsto. Freskoje „Šv. Kazimiero karsto atidarymas“ pavaizduota scena, paimta iš Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos aprašymo, siųsto į Romą 1604 m. Vyskupas pasakojo: „Atidarius karstą, pasklido nuostabus kvapas“, šventojo kūnas buvo rastas „tarsi šiandien palaidotas“. Šv. Kazimierą Palloni vaizduoja ilgu raudonu rūbu, puoštu šermuonėlių kailiu, su kunigaikščio karūna, pečius siekiančiais plaukais – tai vienas labiausiai paplitusių ikonografinių tipų. Plastinė freskų kalba ir kompozicijos – barokinės. Scenų dramatiškumas pabrėžiamas iškeltomis personažų rankomis, ekspresyviais figūrų judesiais, nutolstančiomis sakralinių pastatų erdvėmis.

Burėse virš altoriaus Palloni nutapė dvi freskas, kuriose pavaizduotos Šv. Kazimiero ekstazės: dešinėje angelai jam dovanoja kryžių ir leliją, kairėje angelų apsuptas šventasis karalaitis gieda himną „Omni die dic Mariae“. Tapyba išeina už apibrėžto stiuko rėmo, ir tai atspindi koplyčios architektūrinę idėją, grindžiamą trijų menų – architektūros, tapybos ir skulptūros – vienove. Įėjimo pusės burėse senosios freskos neišlikusios. Spėjama, kad jose turėjo būti pavaizduota „Šv. Kazimiero kova su pagundomis“ ir „Šv. Kazimieras nugali pagundas“ (dabar čia kabo Pranciškaus Smuglevičiaus alegorinės kompozicijos minėtais pavadinimais). Tai temos, paimtos iš tuo metu populiaraus jėzuitų teatro spektaklio. Universiteto studentai „Dialogus“ vaidindavo pačioje Šv. Kazimiero koplyčioje.

Koplyčios dekoro autorius Pietro Perti – garsusis Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje puošėjas. Šv. Kazimiero koplyčios stiuko lipdiniai išsiskiria ikonografinės programos svarba ir gausa. Dažniausi simboliai: kriauklė, ąžuolo ar lauro šakelės, lelija, delfinas, gausybės ragas, kaukė, vaisių ir gėlių girliandos. Stiuko angelai laiko Kristaus kančios ir meilės ženklus, kaspinus su lotyniškais užrašais, išminties (kaukolė ir gyvatė) bei skaistumo (šermuonėlis) simbolius. Koplyčios nišose stovi Jogailaičių skulptūros. Naujausiais menotyrininkės Marijos Matušakaitės tyrimų duomenimis, jos sukurtos XVIII a. II ketvirtyje.

Dar 1501 m. popiežius Aleksandras VI suteikė visuotinius atlaidus tiems, kas aplanko šv. Kazimiero relikvijas. Jo kultui plintant, maldininkai vis gausiau traukė į arkikatedrą. Tik 1655–1661 m. dėl Maskvos invazijos šventojo relikvijos buvo išvežtos į saugesnę vietą, o 1953 m. sovietams uždarius šventovę, perneštos į parapinę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje. Ten karstas su šventojo palaikais užėmė garbingiausią vietą didžiajame altoriuje iki 1989 m. kovo 3 d., kai griūvant ateistiniam režimui vėl iškilmingai grąžintas į tikinčiųjų atgautą arkikatedrą.

ŠV.KAZIMIERO PAVEIKSLAS
Populiariai „Trirankio Kazimiero“ paveikslu vadinama Venerabilis Icon, esanti Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios altoriuje, garsėja stebuklais. Šis šventojo karalaičio atvaizdas yra susilaukęs ir ypatingo tyrinėtojų dėmesio. Manoma, kad jis nutapytas apie 1520 m., o 1594 m. atnaujintas kairiajame žemutiniame paveikslo kampe įrašant: „Iustus ut palma florebit sicut cedrus Libani multiplicabitur / 1594 renovatum“ (Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano (Ps 91(92), 13), 1594 atnaujintas). Atvaizdas turėjo išskirtinę reikšmę šventojo kultui. Per 1604 m. šv. Kazimiero šventę ir 1636 m. relikvijų perkėlimo iškilmėse jis buvo nešamas iškilmingoje procesijoje.

Paveikslas traukia tiek senumu, tiek išskirtinumu: šventasis pavaizduotas su trimis rankomis – dešinė ranka, laikanti leliją, yra pakartota du kartus. Dar XVII a. ši detalė buvo aiškinama stebuklu, pasakojama legenda, kad dailininkas, tapydamas paveikslą, pakeitęs rankos padėtį, o ši stebuklingai pati grįžusi į pirmykštę vietą. Povilas Reklaitis, itin domėjęsis „trirankiu Kazimieru“, straipsnyje „Šv. Kazimiero koplyčia Vilniuje“ (Aidai, 1958, nr. 4) klausia: ar įmanu, kad rankos „padaugintos“ sąmoningai? Kokią simbolinę reikšmę tuomet turėtų šis motyvas? Ar galima rasti jo ištakas tekstuose, kalbančiuose apie Šv. Kazimierą (florebit, multiplicabitur)? Atsižvelgdamas į galimas Viduramžių meno, bizantiškų ikonų ir Rytų meno įtakas, meno istorikas spėlioja: galbūt taip pabrėžta ypatinga malonė, gauta šventojo užtarimu, arba jo ypatingas tarpininkavimas. O gal tai – paprasčiausias atsitiktinumas, užtapytoji ranka laikui bėgant „išlindo“ (palimpsestas).

Manoma, kad apie 1636 m. paveikslas buvo apdengtas sidabrine paauksuota skarda, paliekant atvirus tik veidą ir rankas. P. Reklaitis, remdamasis F. Papée tyrinėjimais, tvirtina, kad šv. Kazimieras yra pavaizduotas taip, kaip buvo palaidotas. Iš vyskupo Benedikto Vainos aprašymo žinoma, kad 1604 m., pertvarkant senąją koplyčią, buvo atidarytas šventojo karstas ir karalaitis rastas su ilgu raudonu rūbu.

Nors nėra išlikę autentiško šv. Kazimiero portreto, amžiams bėgant jo ikonografija pernelyg nepasikeitė. Dažniausiai šventasis vaizduojamas kaip jaunas karalaitis ilgu raudonu rūbu, apsiūtu šermuonėlių kailiukais, su LDK kunigaikščio kepure ant galvos – karališkos kilmės simboliu. Tačiau norint pabrėžti žemiškosios valdžios atsisakymą, karūna ne vienur vaizduojama padėta šalia. Rankose šv. Kazimieras laiko ženklus, turinčius gilią prasmę: kryžių – tikėjimo, kančios ir prisikėlimo simbolį, leliją – skaistybės, nekaltumo ir tyrumo simbolį, rožinį arba tekstą su himno „Omni die dic Mariae“ žodžiais, kurie pabrėžia šventojo pamaldumą Dievo Motinai. Šie tikėjimo ir skaistumo simboliai dominuoja visoje Šv. Kazimiero ikonografijoje. Tai neatskiriami Šv. Kazimiero atributai paveiksluose, skulptūrose, raižiniuose, miestų herbuose, relikvijoriuose.

Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004