Cerkvė stovi pačiame miesto centre, Vytauto Didžiojo gatvėje, aukščiausioje Raseinių vietoje, iš trijų pusių apsupta parko. Istoriškai Raseiniuose iki XIX a. pradžios nebuvo stačiatikių bendruomenės, todėl nereikėjo ir cerkvės. Tačiau Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos ir mieste atsiradus karinam daliniui, daugėjant rusų valdininkų prireikė ir stačiatikių maldos namų.

1832 m. uždaryto pijorų vienuolyno sklype 1842 m. pastatyta pirmoji medinė šv. apaštalo ir evangelisto Jono cerkvė, čia stovėjusi apie 30 metų. Nuslopinus 1863 m. sukilimą Vilniaus generalgubernatoriaus Nikolajaus Muravjovo nurodymu stiprinant krašto rusinimą daugelyje miestų pastatytos cerkvės. 1865-1870 m. Raseiniuose, remiantis tipiniu architekto M. Čagino projektu suprojektuota ir pastatyta nauja, šį kart Švč. Trejybės titulo mūrinė, vienabokštė, dviejų kupolų cerkvė, o senoji medinė perkelta į pravoslavų kapines ir tapo koplyčia (iki mūsų dienų neišliko). 1915 m. pavasarį, netoli Raseinių vykstant rusų ir vokiečių mūšiams, mieste kalbėta, kad iš cerkvės bokšto po apylinkes žvalgėsi pats feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas (1847-1934).

Cerkvė fasadą skaido barokui būdingi dvibriauniai piliastrai. Tarp piliastrų dviem lygiais išdėstyti segmentinių arkų langai. Virš įėjimo yra bokštas, kuriame įrengta varpinė su dviem varpais. Cerkvės interjere dominuota ikonostasas, kuriame nėra įprastos trečiosios, bažnytinėms šventėms skirtos ikonų eilės. 1868 m. Kaune pagaminto ikonostaso viduryje esantys Šventieji arba Karališkieji vartai taip pat nėra tipiški. Prieš ikonostasą kabo daugiašakis, trijų pakopų neobarokinis metalinis šviestuvas. Kuklesnis šviestuvas yra prie centrinio įėjimo. Be ikonostaso cerkvėje yra nemažai ir kitų vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių. Šiuo metu cerkvėje vyksta ne tik stačiatikių, bet ir Raseinių liuteronų bendruomenės pamaldos.

Jonas Brigys