Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Venclovų namai-muziejus



Objektas

Venclovų namai-muziejus

Aprašymas

Bute, kuriame dabar įsikūręs muziejus, Antanas Venclova su šeima gyveno 1946-1971 metais. Namas pastatytas 1937-1938 m. (architektai Jan Borovski, Izak Smorgonski), prieš karą priklausė Antakalnio karo ligoninės komendantui A. Kiaksztui. Tai vertingas Vilniaus tarpukario racionalizmo architektūros pavyzdys. Šio namo pirmajame aukšte Venclovų šeima apsigyveno po karo, 1946 m., kuomet iš Kauno persikėlė į Vilnių.

Muziejaus fondas pradėtas kaupti 1973 metais, įkūrus Vilniaus rašytojų muziejų. Beveik visus eksponatus muziejui perdavė Antano Venclovos žmona Eliza Venclovienė ir sūnus Tomas Venclova.

Šiuo metu Venclovų namų rinkiniuose yra per 10 tūkstančių eksponatų. Rinkinius sudaro Antano Venclovos fondas, Tomo Venclovos fondas ir vėliausiai pradėtas kaupti Račkauskų šeimos fondas.

Nuo 1996 m. veikia ekspozicija (parengta pagal D. Skrebienės projektą) – autentiškai įrengtas rašytojo Antano Venclovos darbo kabinetas, kuriame yra visi baldai ir dauguma asmens daiktų bei meno kūrinių, ten buvusių ir rašytojui gyvam esant, atkurta autentiška aplinka.

Poetas, rašytojas ir visuomenės veikėjas A. Venclova mūsų visuomenėje kartais yra vertinamas prieštaringai. Tačiau turėtume neužmiršti, kad šis žmogus niekada nebuvo abejingas lietuvių kultūros išsaugojimui ir teisėtam įvertinimui. Dar 1940 m., būdamas švietimo ministru, jis skyrė lėšų Trakų piliai atstatyti, vėliau dalyvavo komisijose dėl buities muziejaus steigimo, K. Donelaičio vietų Tolminkiemyje sutvarkymo, rūpinosi J Biliūno gimtinėje Niūronyse įrengti muziejų, išsaugoti Tomo Mano vasarvietę Nidoje, daug prisidėjo formuojant visuomenės nuomonę apie M. K. Čiurlionį, suteikiant jam deramą vietą mūsų kultūros istorijoje. A. Venclova – labai svarbių mūsų tautos kultūrinio palikimo išsaugojimui knygų serijų ,,Lituanistinė biblioteka” (rašė: ,,nėra nieko kvailesnio, kaip praeitų laikų literatūrą už plaukų pritempti prie mūsų dienų ir ieškoti joje įtartinų aliuzijų’’) ir ,,Lietuvių liaudies menas” redakcinių komisijų narys, daug nuveikęs, kad šios knygos būtų išleistos. Rašytojas bendravo su V. Mykolaičiu-Putinu, rūpinosi A. Vienuoliu. Bendrauta ir su S. Krasausku, J. Mikėnu. Jo bute lankėsi M. Sluckis, J. Avyžius, K. Korsakas, J. Baltušis, P. Cvirka, B. Sruoga, K. Boruta ir kt., taip pat dešimtys vokiečių, lenkų, estų, rusų, ukrainiečių, baltarusių, kinų kultūrininkų.

Venclovų namų kultūrinei aplinkai turėjo įtakos ne tik spalvinga paties A. Venclovos asmenybė, bet ir jo žmonos Elizos Venclovienės artimieji: sesuo dailininkė Marija Cvirkienė, tėvas Kauno, vėliau Vilniaus universiteto filologijos profesorius, senųjų kalbų, antikinės literatūros žinovas ir vertėjas, eruditas Merkelis Račkauskas, tėvo brolis rašytojas ir vertėjas Karolis Vairas–Račkauskas.

Šiame bute užaugo ir Venclovų sūnus Tomas Venclova, kuris šiuo metu yra poetas, vertėjas, literatūros kritikas ir publicistas, Jeilio (JAV) universiteto profesorius, 1995 m. Lietuvos Prezidento apdovanotas LDK Gedimino ordinu, Komandoro kryžiumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos 2000 m. laureatas, 2001 m. ,,Paribio žmogus” (vardą teikia Seinuose esantis ,,Paribio” fondas), 2002 m. Šv. Kristoforo skulptūrėlės už nuopelnus meno srityje ir daugelio kitų apdovanojimų laureatas. Vaikystėje jį formavo ne tik turtinga tėvo biblioteka, platus tėvo požiūris į literatūrą, kultūrinė namų aplinka, bet ir bendravimas su seneliu M. Račkausku. Šiuo metu įvairiose pasaulio leidyklose yra išleista per 20 T. Venclovos knygų lietuvių kalba ir arti 30–ties knygų kitų tautų kalbomis.
Mūsų tautos istorijai svarbi ir kita, politinė, T. Venclovos veikla. Kai 1976 m. rudenį kūrėsi Lietuvos Helsinkio grupė, T. Venclova kartu su kunigu jezuitu Karoliu Garucku, fiziku Eitanu Finkelšteinu, poete, buvusia politine kaline Ona Lukauskaite–Poškiene ir buvusiu politiniu kaliniu Viktoru Petkumi buvo tos organizacijos steigėjas ir narys.

Venclovų bute lankėsi nemažai T. Venclovos draugų. 1960-61 m. čia vyko kai kurie slapto kultūros studijų būrelio užsiėmimai, kuriuose dalyvavo režisierius (dabar maskvietis) K. Ginkas, L. Gutauskas, profesorius fizikas R. Katilius. Bute lankėsi istorijos daktaras J. Tumelis, vienas žymiausių rusų ,,sidabro amžiaus” tyrinėtojų literatūrologas N. Kotreliovas, poetas Nobelio premijos laureatas J. Brodskis ir daugelis kitų.

Šiuo metu muziejus orientuojasi į jaunosios kartos lankytojus. Yra sukaupta nemažai Tomo Venclovos knygų, išleistų Lietuvoje ir užsienyje, renkama archyvinė medžiaga apie Venclovų šeimos narius: M. Račkauską, K. Vairą-Račkauską, M. Cvirkienę, T. Venclovą, jo politinę ir literatūrinę veiklą, ryšius su J. Brodskiu, Č. Milošu ir kt..

Rengiami kultūros vakarai Vilniaus visuomenei. Muziejus bendradarbiauja su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Lietuvos aukštosiomis ir vidurinėmis mokyklomis