Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Astravo dvaras (skaityti)



Garso fonas: Lukas Geniušas

Visos šio objekto panoramos: Astravo dvaras (5)

Pasidalinkite su draugais:

Aprašymas

Astravo vietovė, kuri, patvenkus Apaščios upę, atsidūrė dešiniajame jos krante, yra priešingoje miesto pusėje, Širvėnos ežero šiauriniame pusiasalyje. Kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis XVI a. viduryje Biržų apylinkėse įkurdino totorius ir vokiečius. Vokiečiui Berynui šalia miesto suteikė tuščią žemės sklypą, kurį tada vadino Ostrovoku. Astravo pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1604 m. kunigaikščių Radvilų valdų dalybų akte. Netrukus ten buvo įsteigtas dvaras ir pastatytas palivarkas. Biržai, Lietuvą okupavus carinei Rusijai, kaip kunigaikštystės centras, prarado savo strateginę reikšmę. Šiaurės karo metu tvirtovę sugriovė švedai, jos atstatyti nusigyvenę kunigaikščiai Radvilos nebeįstengė, miestą ir jo apylinkes pardavė grafams Tiškevičiams, kurių giminės ištakos labai senos. Jų pirmtaku laikomas Kijevo bajoras Kolesnikas Miškovičius, oficialiuose dokumentuose minimas nuo 1437 m. Jo sūnaus Tiškos vardas tapo penkių palikuonių pavardėmis – Tiškevičiais. Ši giminė pagarsėjo nuo XVI a. vidurio, o XVIII-XIX a. jų dvarai tapo kultūros centrais, pasižymėjusiais ištaiginga to meto architektūra, vaizdingais parkais, turtingomis bibliotekomis ir meno kūrinių kolekcijomis.

Kunigaikštis Dominykas Radvila 1811 m. rugsėjo 11 d. dvarą pardavė grafui Mykolui Tiškevičiui. Kiti Radvilų palikuonys pareiškė pretenzijas, ir prasidėjo ilgi bylinėjimosi metai. Pirkimo-pardavimo sutartį patvirtinti kliudė ir tai, kad grafas vadovavo lietuvių ulonų 17-ajam pulkui, kuris kariavo Napoleono armijoje. Rusijos caras Nikolajus tik 1844 m. pripažino Biržų kunigaikštystę grafo sūnui Jonui Tiškevičiui (1802-1862). Šis nepaprastai apsidžiaugė caro sprendimu, panaikino skolas savo valdiniams iki 1840 m., valstiečius atleido nuo pyliavų, o samdinius apdovanojo sidabriniais rubliais. Nuo to laiko Biržai ir apylinkės tapo grafų Tiškevičių majoratu, o nuo 1862 m. – Biržų ordinacija, nedaloma grafų valda su paveldėjimo teisėmis. Valdai priklausė 17 dvarų ir 36 palivarkai. Beje, iki šių dienų Biržų krašte išliko vienintelė Astravo dvaro sodyba, paskelbta respublikiniu turizmo objektu.

Grafas Jonas Tiškevičius Astrave ėmėsi didelių pertvarkų. Pasikvietė vilnietį architektą Tomą Tišeckį su broliais, kurie suprojektavo naujus rūmus ir parengė visos dvaro sodybos rekonstrukcijos planą. Statyboms vadovavo Raudondvario architektas Cezaris Anikinis. Rūmai buvo statomi 1849-1862 m., dabar tai respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Astravo dvaro sodyba laikoma viena ryškiausių XIX a. romantizmo stiliaus ansamblių Lietuvoje. Astravo ansamblį sudaro ant pakilumos centrinėje parko aikštėje stovintys netaisyklingo ir sudėtingo plano į itališką vilą panašūs mūriniai rūmai. Prie dviaukščio pastato su iškilusiu belvederiu ir žemu mezoninu vėliau pristatyti simetriški, vieno aukšto fligeliai suapvalintais langais, du malūnai, žirgynas, vartininko (šunininko) namelis, palivarkas, Apaščios užtvanka su arkinių konstrukcijų tiltu (1860 m.) ir 14 ha mišraus plano parkas. Astravo dvaras buvo grafų Tiškevičių vasaros rezidencija.

Lankytojų dėmesį rūmų viduje iškart patraukia puošnus vestibiulis su aštuoniomis masyviomis kolonomis, galerija, meniniais gipso lipdiniais bei vietinio tautodailininko Stepo Jurevičiaus medžio apdaila. 44 kambarių grindys buvo išklotos inkrustuotu rombiniu parketu, sienos išdabintos raudono aksomo drapiruotėmis, kambariai apstatyti puošniais baldais, papuošti porceliano papuošalais. Salių interjere yra daugiau meninės medžio puošybos, ypač buvusioje bibliotekoje, miegamuosiuose ir valgomajame. Rūmus puošė Europos menininkų grafikos, skulptūros, tapybos kūriniai. Vienoje rūmų salėje buvo sukabinti Lietuvos didikų herbai. Įėjimą į rūmus saugojo du bronziniai liūtai. Rūmų savininkas neatsiliko nuo to meto mados, skulptūras užsakė pas Peterburgo meistrus. Astravo liūtai dabar puikuojasi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Juos muziejui 1938 m. padovanojo paskutinis Biržų ordinacijos savininkas, Paryžiuje gyvenęs grafas Jonas Jurgis Tiškevičius. Astravo dvaro rūmai nukentėjo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais, sovietmečiu restauruoti. Teko kviesti net Meno tarybos posėdį dėl bronzinių liūtų sugrąžinimo iš Kauno į Astravą. Komisija pasiūlė kompromisinį variantą – išlieti betonines liūtų skulptūrų kopijas. Liūtai vėl saugo rūmus, bet nebe tie.

Astravo rūmus supa puikus peizažinio stiliaus parkas, įveistas 1851-1862 m. , kurį supa netaisyklingos formos tvenkiniai su perkasa. Dabar tai senas lapuočių medžių želdynas su erdvėmis. Parke vyrauja augaloti klevai, liepos, uosiai, yra kalninių guobų, paprastųjų ąžuolų, graikinių riešutmedžių, kaštonų, uosialapių klevų. Pakraščiuose esama visai paprastų medžių – baltalksnių, juodalksnių, beržų, drebulių, gluosnių, tuopų. Spygliuočių labai nedaug: europinių maumedžių guotas ties dešiniuoju rūmų fligeliu, kelios veimutinės pušys, paprastųjų eglių grupelės palei taką į pėsčiųjų tiltą. Parke priskaičiuojama iki 32 rūšių sumedėjusių augalų, ypač daug krūmų – baltauogių meškyčių, geltonųjų žirnmedžių, raukšlėtųjų erškėčių, pilkųjų lanksvų, totorinių sausmedžių, netrūksta ievų ir karklų. Prieš kelerius metus nupjauti peraugę, vėjų sužaloti medžiai, išretose pasodintos eglaičių ir kitų medelių grupelės. Iš pietų ir vakarų parkas apsuptas ežero, iš šiaurės ir rytų – tvenkinių, į kuriuos atplaukia neršti žuvys iš ežero. Malonu pavaikščioti senojo parko takais, atsigauti nuo vasaros karščio medžių paunksnėje, pasiklausyti paukščių klegesio. Nors parkas prašosi didesnės priežiūros, gamtosaugininkams brangus toks, koks yra. Jame gyvena net devynių rūšių šikšnosparniai. Iš jų Branto ir kūdriniai pelėausiai, europiniai plačiaausiai, rudieji nakvišos, šiauriniai šikšniai ir šikšniukai nykštukai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Dvaro sodyba laukia naujų europinio lygio rekonstrukcijos projektų, tada būtų patrauklesnė turistams.

Grafas Jonas Tiškevičius finansavo evangelikų liuteronų (1853 m.) ir katalikų (1857-1861) bažnyčių statybas. Įsteigė Biržų valsčių, mokyklą valstiečių vaikams, siekė panaikinti baudžiavą, gerinti baudžiauninkų buitį, skatino juos gyventi moraliai, geriau ūkininkauti, pats pradėjo gaminti dvare alų ir vyną, kaupė meno kūrinių kolekciją. Jo kūrybingą veiklą nutraukė tragiška mirtis. Grįždamas iš medžioklės su broliu Benediktu į Raudondvarį, 1862 m. rugpjūčio 20 d. važiavo per aukštą Isločės (Minsko gubernija) upės tiltą, tiltas įlūžo, ekipažas įkrito į upę, ir grafas žuvo. Jo palaikai pargabenti į Biržus ir palaidoti katalikų bažnyčios rūsio koplyčioje. Biržiečiams liko šviesus grafo, kaip sumanaus ir veiklaus Astravo dvaro savininko, atminimas. Jis ne tik išpuošė gyvenvietę naujais rūmais, bet ir jų menėse sukaupė didelius kultūros lobius. Juose atsirado vietos iš grafo Mykolo Borcho nupirktai inkunabulų, 4 546 įvairiomis kalbomis išleistų knygų, žemėlapių ir kitų bibliografinių retenybių turėjusiai bibliotekai, Radvilų ir Tiškevičių archyvams, 1 063 piešinių, 1 523 mineralų, 226 archeologijos, 124 jūros kriauklių, 74 etnografijos, 11 ornitologijos eksponatų kolekcijai. Astravo etnografijos eksponatai XIX a. pabaigoje Maskvoje surengtoje parodoje reprezentavo Lietuvą, jie tapo 1855 m. Vilniuje įsteigto senienų muziejaus vertybėmis. Astravo gobelenai, paveikslai ir kitos meno vertybės XX a. pradžioje buvo išvežtos į Vilniaus mokslo ir meno draugijos muziejų. Dalis Astravo dvaro vertybių ilgainiui atsidūrė Paryžiuje, kitos pasiliko M.K. Čiurlionio muziejuje

Po tėvo žūties Biržų ordinaciją paveldėjo sūnus Mykolas Tiškevičius (1828-1897), entuziastingas archeologas ir kolekcininkas, rengęs ekspedicijas į Afriką ir jas aprašęs „Kelionės po Egiptą ir Nubiją dienoraštis“ knygoje. Jis toliau gausino tėvo pradėtas kolekcijas, finansavo evangelikų reformatų bažnyčios, pravoslavų cerkvės ir žydų sinagogos statybas mieste. 1872 m. ordinaciją perdavė vyriausiajam sūnui grafui Juozapui Tiškevičiui (1850-1905). Šis vaikų neturėjo, 1880 m. ordinaciją perdavė jaunesniajam broliui grafui Jonui Tiškevičiui (1851-1901), kurio įpėdiniu tapo grafas Alfredas Tiškevičius. Naujasis valdytojas į Astravą atvykdavo tik su reikalais arba pramogauti, buvo aistringas medžiotojas. Biržų krašto „Sėla“ muziejuje saugomi keli jo medžioklių trofėjai. Astravo dvare laikydavo kelioninius ir lenktyninius žirgus, apie 300 medžioklinių šunų. Grafai Tiškevičiai įnešė didelį indėlį į Biržų krašto ekonomikos ir kultūros raidą, o paskutinysis valdytojas entuziastingai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo, 1919 m. be atlygio išvyko dirbti į šalies atstovybę Londone.

Iš grafo Alfredo Tiškevičiaus Astravo dvaro sodybą išsinuomojo biržietis agronomas Petras Variakojis. Rekonstruotuose dvaro ūkiniuose pastatuose 1923-1924 m. jis įsteigė vilnų verpimo fabriką, kurį išplėtė į akcinę bendrovę „Siūlas“. Toji bendrovė gyvuoja iki šių dienų, jos produkcija – lininiai audiniai, namų tekstilės gaminiai (patalynė, rankšluosčiai, servetėlės, staltiesės, užuolaidos). Gaminiai eksportuojami į daugelį Vakarų Europos kraštų, JAV ir Japoniją. Rūmuose nuo pokario laikų įsikūrusi fabriko administracija. Pirmosios nepriklausomybės metais toje pastogėje glaudėsi biržiečių meno mėgėjų draugija „Mūza“, turėjusi savo biblioteką ir klubą.

Į viršų