Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Struvės geodezinio lanko punktas Paliepiukuose (Vilniaus rajonas) (skaityti)



Pasidalinkite su draugais:

Aprašymas

Vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių bandymų ištirti ir nustatyti Žemės dydį ir formą buvo trianguliacijos grandinė, sudaryta 1816–1852 m. Beveik sutampantis su Vakarų ir Rytų Europos riba Žemės dienovidinio lankas tęsėsi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties vandenyno pakrantėje, t. y. nuo 45°20' iki 70°40' šiaurės platumos. Jis kerta keletą dabartinių valstybių: Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Moldovą. Dienovidinio lankui skaičiuoti panaudoti minėtose šalyse išmatuotų trianguliacijos tinklų fragmentai. Juos sujungus gauta apie 2820 km ilgio grandinė, susidedanti iš 12 sekcijų, įterptų tarp astronomijos punktų, turinti 10 išmatuotų bazių ir jungianti 259 trianguliacijos punktus. Šios grandinės galų geografinių platumų skirtumas siekia 25°20'. Tuo laiku tai buvo tiksliausiai išmatuotas ir ilgiausias dienovidinio lankas, jo matavimo rezultatais ištisą šimtmetį naudotasi skaičiuojant ir tikslinant Žemės elipsoido parametrus.
Seniausias trianguliacijos tinklas, kurio dalis įjungta į dienovidinio lanko grandinę, sudarytas 1816–1821 m. Vilniaus gubernijoje. Tuomet šios gubernijos pietrytinis pakraštys apėmė Breslaują, Ašmeną, Lydą ir Gardiną, pietvakarinė riba ėjo Nemunu, o vakaruose siekė Palangą. Šioje teritorijoje trianguliacijos tinklą projektavo ir jo matavimus organizavo estų kilmės caro armijos karininkas C. Tenneris (1783–1859). Estijos ir Latvijos teritorijoje 1822 m. privačia iniciatyva pradėtas trianguliacijos tinklo sudarymas truko iki 1831 m. Čia darbus organizavo Tartu universiteto profesorius F. G. W. Struvė (1793–1864), ilgametis (1818–1839) to paties universiteto astronomijos observatorijos vadovas.

Sudarydami vieną su kitu nesusijusius trianguliacijos tinklus C. Tenneris ir F. G. W. Struvė puoselėjo mintį sukauptais matavimų rezultatais pasinaudoti spręsdami pagrindinį geodezijos uždavinį: nustatyti tikslų dienovidinio ilgį ir apskaičiuoti geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Siekiant šių tikslų buvo sutarta sujungti C. Tennerio ir F. G. W. Struvės trianguliacijos tinklus. Susitarimas realizuotas 1829 m., kai buvo išmatuota trianguliacijos grandinė tarp Pandėlio (Lietuva) ir Bristeno (Latvija). Matuojant šią grandinę svarbiausius lauko darbus atliko Vilniaus universiteto auklėtinis J. Chodzka (1800–1881).

Dienovidinio lankui skaičiuoti atrinktų trianguliacijos tinklų fragmentų matavimo rezultatus F. G. W. Struvė susistemino ir aprašė darbe "Arc du Méridien de 25°20'". Remdamasis šiuo F. G. W. Struvės darbu, 1888 m. Žemės dienovidinio ilgį apskaičiavo geodezininkas A. Bonsdorfas.

F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus Žemės elipsoido parametrų skaičiavimus, šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę. Todėl 1993 m. Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti kai kuriuos atrinktus išlikusius dienovidinio lanko geodezinius punktus kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklus. Tai siejama su žymių astronomų ir geodezininkų F. G. W. Struvės ir J. H. Mädlerio (Medlerio) 200-osiomis, bei E. J. Öpiko (Epiko) 100-osiomis gimimo metinėmis.

Greta kitose šalyse esančių geodezinių punktų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos institutas siūlo įamžinti tris Struvės dienovidinio lanko geodezinius punktus – Meškonis (aut. vart. f. Meschkanzi), Paliepiukus (aut. vart. f. Beresnaki) ir Gireišius (aut. vart. f. Karischki) (dabar jie yra valstybinio geodezinio tinklo punktai).

Vitalija Jucevičiūtė
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

Į viršų