MECHANINIAI MUZIKOS INSTRUMENTAI (muzikos automatai),
tai muzikos instrumentai, kurie patys (be muzikantu) griežia vadinama mechanine muzika, t.y. kūrinius pagal iš anksto paruoštus šablonus arba programas.

Išpopuliarėjo XVIII-XIX amžiuje. Tai muzikinės dėžutės (cilindrinės arba diskinės), muzikiniai laikrodžiai, muzikinės tabokinės ir sudėtingesni: pianolos, orkestrijonai, kurantai.
Mechaniniai muzikos instrumentai būna su cilindrais arba diskais. Juose tam tikra tvarka išdėstyti metaliniai strypeliai arba skardos atlankos. Sukant cilindrą arba diską, šie strypeliai (arba atlankos) užkabina ir atidaro švilpynių angas, pastumia plaktukus arba užgauna skambančius liežuvėlius. Mechaniniai muzikos instrumentai gali turėti popieriaus juostas arba kartono diskus su tam tikra tvarka išdurtomis skylutėmis. Traukiant juostą pro šias skylutes siurbiamas arba slegiamas oras patenka į mechanizmą, kuris išjudina svirteles, spaudžiančias muzikos instrumento klavišus.

Mechaninių muzikos instrumentų populiarumas sumažejo, kai 1877 m. T. A. Edisonas išrado garso įrašymo ir atkurimo aparatą-fonografą. Jo pagrindu 1888 m. vokiečių inžinierius E.Berlineris sukonstravo gramofoną.