Mūrinė filinė Pakėvio bažnyčia pastatyta 1825 m. Jai suteiktas Apaštalo Pauliaus pasekėjos Šv. Teklės titulas. Maldos namų statyba rūpinosi Pakėvio dvaro savininkai Stanislovas Radavičiaus ar Teklė Radavičienė. Pakėvio filija 1851–1927 m. priklausė Šiluvos dekanato Vaiguvos parapijai, 1927–1940 m. – Kuršėnų dekanato Vaiguvos parapijai. Bažnytėlė buvo skirta tik mažos tikinčiųjų bendruomenės poreikiams tenkinti. Pakėvio savininkai filiją laikė savo nuosavybe. Ji visų pirma atliko dvaro koplyčios, skirtos laidojimams ir šeimyninei maldai, funkcijas. Nuo pat įsikūrimo bažnyčia retai turėjo nuolatinį kunigą. Tai lėmė, kad nepraėjus nė šimtmečiui nuo pastatymo pradžios bažnyčia ėmė nykti. Vizitacijos aktuose nuo 1890 iki 1900 m. paminėta jos būklė tik kaip „patenkinama“. 1896 m. bažnyčia buvo paremontuota: vidus išbalintas, stogas perdengtas naujomis malksnomis, pagrindinis fasadas apkaltas naujomis lentomis, pastatytas naujas bokštelis, varpinė su dviem varpais. XX a. trečiajame dešimtmetyje bažnyčios būklė buvo suprastėjusi: ištrupėjęs vidaus tinkas, linkstančios lubų sijos, nesandarios lauko dvivėrės durys. Tikėtina, kad bažnyčia pradėjusi nykti po 1874 m., kai mirė dvaro išlaikomas vikaras Karolis Brunonas Rimavičius, Pakėvyje su pertraukomis dirbęs apie 20 metų. Palaidotas bažnyčios šventoriuje (kapas su metaliniu kryžiumi išlikęs šiaurės rytų pusėje). Po to bažnyčia kunigų buvo lankoma kartkartėmis, dažniau stovėjo tuščia ir užrakinta. Pakėvio dvaras pagal vedybinius ryšius ėjo iš rankų į rankas, tikrieji savininkai, valdę ir kitus dvarus, jame retai reziduodavo, todėl bažnyčia ne itin rūpinosi: neskyrė fundacijų, neinvestavo į remontą, kunigo išlaikymą. 1942 m. bažnyčioje užregistruotas 68 cm skersmens varpas (unik. kodas 9283), kuris buvo 1899 m. užsakytas išlieti Valdajaus gamykloje. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo apleista.

1976 m. buvo planuojama bažnyčią restauruoti – atlikta statinių fotofiksacija, parengti matavimo brėžiniai, aprašyta kritinė statinio būklė. Medinės dalies lentos buvo dalinai išpuvusios, langų ir durų vietose žiojėjo skylės, nelikę altorių. Tuomet medinės lubos dengusios tik dalį pastato, ištrupėjusi stogo malksnų danga. Varpinės veikiausiai jau nebebuvo likę. Galiausiai rekonstrukcijos projektas nebuvo parengtas, o bažnyčia galutinai sunyko XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, ypač kai vietinio Akmenių tarybinio ūkio gyventojai pradėjo iš čia vežti akmenis savo trobesiams statyti. Apie 2000 m. sugriuvus perdangoms, atsivėrė laidojimo rūsiai, mėtėsi cinkuotų karstų liekanos ir palaikų fragmentai, ant šlaito stovinti koplyčia ėmė svirti.