Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Vilniaus knygų mugė 2013. Leidinio ,,Dainų karaliai ir karalienės. Anicetas Puškorius“ pristatymas (skaityti)



Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Vilniaus knygų mugė (15)

Aprašymas

Aniceta Puškorius,
Žemaičių medžio drožėjas, pasakorius, dainininkas, kraštotyrininkas. Gimė 1911 m. lapkričio 23 d. Kretingos rajono Skaudalių kaime. Tėvai dirbo žemės ūkyje, pagal išgales leido vaikus į mokslą. A. Puškorius Skaudaliuose baigė 3 pradinės mokyklos klases (1924 m.). Drožinėti iš medžio pradėjo dar vaikystėje. Mokėsi iš pripažintų liaudies meistrų, domėjosi profesionalių skulptorių kūryba. Iš pradžių kurdavo dažniausiai pasižiūrėdamas į piešinius. Anksti pradėjo dalyvauti parodose (1928 m.). Prieš Antrąjį pasaulinį karą trejus metus dirbo „Marginių“ bendrovėje. Vėliau dažniausiai kurdavo nedideles mažosios plastikos realistines skulptūrėles, taip pat ir grupines, kuriose vaizduodavo įvairių profesijų, pomėgių žmones, dirbančius ir besilinksminančius. Kaip medžio drožėjas didžiausią pripažinimą pelnė savo darbais, kuriuos sukūrė būdamas 50-60 metų. Dalyvavo kuriant Ablingos skulptūrų kompleksą, keletą stogastulpių sukūrė Žemaitijai.
A. Puškorius labai aktyviai įsijungė į Lietuvos Atgimimą. Tuo metu jo kūryboje atsirado ir naujų temų, sukurta nemažai šventųjų skulptūrėlių.
Mirė Anicetas Puškorius 1994 m. gruodžio 19 d.

__________________________________________________

Trumpai „ežiuku“ kirpti plaukai, specifiniai veido bruožai, žmogus savo išvaizda ir visa esybe išsiskiriantis iš minios. Tai - Anicetas Puškorius. Dažnai Kretingos gatvėmis jis žengdavo susimąstęs, paskendęs kūrybinių minčių labirintuose, o kartais, pažįstamų ar draugų rate, apsirengdavo Vaidilos rūbais - ilgais lino marškiniais, užsidėdavo peruką, barzdą, pasiimdavo kankles ir rečituodavo savo sukurtą kokią nors poemą, žinoma, dažniausiai apie Lietuvą. Vėliau pats išdrožė Vaidilos skulptūrą (aukštis 3,2 m), kuri ir šiandien puošia Kretingos miestą. Toks jis ir liko žmonių prisiminimuose: Vaidila, giliai tikintis tuo, ką sako ir daro, mylintis savo šeimą, darbą, Dievą ir Tėvynę.

Anicetas Puškorius – liaudies menininkas, žemaičių medžio drožėjas, pasakorius, dainininkas, Kretingos rajono Garbės pilietis - gimė 1911 metų lapkričio 23 dieną Skaudalių kaime, Kretingos rajone. Anicetas buvo judrus ir žingeidus vaikas.Vis bėgdavo keliuku pasiklausyti upelio čiurlenimo, paukščių čiulbėjimo, pasigrožėti dangaus mėlyne. Viskas jam rūpėjo, viską reikėjo įsiminti ir pažinti. O kai vyresnioji sesuo padovanojo knygelę, širdelę aplankė neišpasakytas džiaugsmas. Pirmiausia visus joje buvusius paveikslėlius nupiešė, o paskui viską išdrožė: ežį, karvę, arklį ir kt. Piemenaudamas vis ieškojo tinkamos pušies tošies ir, sugulus gyvuliams, pradėdavo gyventi savo troškimu - drožinėjimu. Drožė ir svajojo tapti „tikru menininku“.

Gana anksi pradėjo dalyvauti parodose. Kaip pats meistras sakė, „susirinkau savo gyvulelius ir nunešiau į parodą, organizuotą Kretingoje 1928 m., kuriuos įvertino trečio laipsnio pagyrimo lakštu ir trisdešimčia litų“, 1929 m. žemės ūkio ir pramonės rengiama paroda Skuode – II laipsnio pagiriamasis lakštas ir keturių tomų Liaudies meno knyga“. Dvidešimt penkerių – jis jau liaudies meistras. Eksponavo darbus respublikinėse parodose, taip pat Rusijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Italijoje. 1960 m tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nariu, o 1981m.- kultūros ministerijos P.Galaunės vardo premijos laureatu.

Meistras buvo artistiškas ir iškalbingas. Mokėjo gražiai ir prasmingai sakyti kalbas, mėgo deklamuoti, vaidinti, pats kūrė dramas bei poeziją, pasirašinėdamas Svajoklio arba Audros Sūnaus slapyvardžiais

A.Puškorius labiausiai žinomas kaip Užgavėnių kaukių meistras. Jis didelį vaidmenį suvaidino propaguojant Užgavėnes Žemaitijoje, dažnai pats būdavo vienas iš jų organizatorių ir pagrindinių dalyvių. Uždraudus Grūšlaukėje, Kretingos rajone, organizuoti Uzgavėnes, perkėlė jas į Platelius, kur jos ir šiandien tebevyksta. Yra pridrožęs visą galybę Užgavėnių personažų ir velnių, nors pats žodžio „velnias“ nevartojo, vadino juos kipšiukais arba baidykliukais.
A. Puškoriaus kūryba unikali, akį traukia kruopšti drožyba ir anatominių formų taisyklingumas. Patys geriausi ir brandžiausi kūrybiniai metai prasidėjo sulaukus šešiasdešimties.
Mirė 1994 m. gruodžio 19 d. Tai buvo kuklus ir labai darbštus žmogus, kurio atminimas bus visada gyvas paliktuose darbuose.

Daugiašakėje Aniceto Puškoriaus asmenybės raiškoje greta drožybos, pasakojimų, liaudiškos išminties taip pat labai svarbi buvo daina. Jau vien tas faktas, kad muzikologė G. Četkauskaitė 1952 m. iš daugybės tuo metų dar dainavusių liaudies talentų jį išrinko ir pakvietė įrašinėti dainas Lietuvos radijo fonotekai (dabar įrašai saugomi LMTA Etnomuzikos archyve – KF 3420 8-20), rodo Anicetą Puškorių buvus neeilinio talento: dainos liejasi laisvai su žemaičių muzikiniam dialektui būdingais garso užtęsimais, vingeliais, kartais garso grožiu dainininkas tiesiog mėgaujasi. Muzikinio garso bangavimas dainuojant neatsiejamas nuo žemaitiškos kalbos garsinių ypatybių. Tai ypač ryšku lyrinėse tęstinėse dainose „Jau saulutė leidos“, „Ok strazdeli strazdeli“, „Tomsiuojė naktelie“. Linksmos, išraiškios vaišių dainos, ryškus, be skrupulų žemaitiškas humoras, matyt, nebuvo svetimas dainininko asmenybei. Viena įdomiausių beveik rečitatyvu atliekama formulinė daina „Vuo kas ėš tuo kalna“. Daina tyrinėtojų priskiriama vaikų repertuarui, bet joje etnomuzikologas E. Vyčinas įžvelgia senojo pasaulio kūrimo mito liekanas: mitiniame pasaulio centre, ant kalno (bumbo, bomo, bumbulo, būgno ir pan.) mitiniame gyvybės medyje užsimezga gyvybė. Rečitatyvinės dainos atlikimo būdas iš tikro primena būgno mušimą. Vaikiška daina, galbūt, vienas iš retų išlikusių ritualinio muzikavimo pavyzdžių. Dainininko repertuare be vaišių vestuvių, karinių –istorinių dainų yra ir reta Žemaitijoje Kalėdų (kalėdojimo) daina. Pagal tekstą ji priskirtina literatūrinėms dainoms, bet melodija paklūsta seniesiems žemaitiško dainavimo dėsniams. Žemaitiškų dainų savitumui atsiskleisti dažniausiai būtinas pritariamasis balsas. Leidinyje skelbiamos trys tokios dainos (13-toje Anicetui Puškoriui taria Birutė Puškorienė, žmona, 14-toje ir 15-toje Birutei Puškorienei taria Anicetas Puškorius). Vestuvių nuotakos vadavimo daina „Sokrioka kriokoželis“ išsiskiria savita, tik žemaičiams charakteringa melodija ir žodynu, o kitoje dainoje - „Trys sesutės ant kalnelio“ girdime dviejų dainininkų – atskirų stiprių asmenybių - savitą suderinamumo variantą.

Aniceto Puškoriaus asmenybės nebūtų galima galutinai atskleisti nepaskelbus pasakojamosios tautosakos fragmentų. CD skelbiama keletas sodria žemaičių kalba pasakojamų padavimų ir sakmių, būdingų Žemaitijos kraštui.

Leidinyje panaudoti LMTA Muzikologijos instituto, Etnomuzikologijos skyriaus archyvo (KF 3420 Nr.8-20) ir Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos garso įrašai.
Leidėjai dėkoja etnografei Zitai Baniulaitytei, suteikusiai galimybę pasinaudoti Palangos savivaldybės viešojoje bibliotekoje sukauptu garso archyvu.

Diana Brazdeikienė
Varsa Liutkutės Zakarienė

1. Aisiu pypkas užsikurti (vaišių) 2‘44“
2. Tomsiuojė naktelie (vestuvinė) 2‘20“
3. Labryt sosiedeli (vaišių) 1‘00“
4. Jau saulutė leidos (šeimos) 5‘30“
5. Mona mergelė (vestuvinė) 2‘20“
6. Plungie gieriau (vaišių) 0‘41“
7. Siuntė moni Nastuzelė (meilės) 2‘01“
8. Jau aušrelė beauštanti (šeimos) 1‘54“
9. Ok, strazdeli, strazdeli (apie gamtą) 1‘25“
10. Tunda Kaziuka (vestuvinis ratelis) 1‘04“
11. Važiousem kaliedoti (kalėdų-literatūrinė) 1‘17“
12. Vuo kas ėš tuo kalna (formulinė) 4‘50“
13. Neklausiau tieva nei muotinelės (karinė- istorinė) 3‘20“
14. Sokrioka kriokoželis (vestuvinė) 2‘57“
15. Trys sesutės ant kalnelio (vestuvinė) 1‘07“
16. Balsas sietuvuo (pasakojimas) 0‘41“
17. Karieta pelkėje (pasakojimas) 0‘30“
18. Kiaulė Pilalės kalne (pasakojimas) 1‘35“
19. Muzikantas velnių vestuvėse (pasakojimas).3‘13“
T.T. 40‘49“

Leidėjas: Kretingos rajono savivaldybė, Lietuvos muzikos ir teatro akademija
Sudarė: Varsa Liutkutė Zakarienė, Diana Brazdeikienė
Garsas: Varsa Liutkutė Zakarienė

Į viršų