Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Akad. Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai. Kilmė“ pristatymas LRS Konstitucijos salėje (skaityti)



Garso fonas: Algis Pauliukevičius (guitar)

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Įvykiai Lietuvos Respublikos Seime (15)

Aprašymas

Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Kilmė. I knyga. Vilnius: Edukologija, 2012, 360 p. + 161 il.
„Aisčiai“. Kas jie, iš kur jie ir kame jie buvo? Šie trys „kas, kur ir kame“ kelia begalę klausimų, o atsakymų nedaug. Ši knyga, pavadinta „Kilmė“, tarsi turėtų pasakyti, kas buvo aisčiai etnine prasme, iš kur jie kilo ir ką jie reiškė gyvenamosios erdvės ir kultūros prasme. Aisčių vardą mums davęs I amžiaus Romos istorikas Tacitas yra pasakęs „Aestiorum gentes“ – aisčių gentys. Tai reiškia, kad aisčiai yra bendrinis vardas, duotas genčių sąjungai apibūdinti. Kas galėjo būti aisčiais Tacito užrašymo metu – sudėtinga nustatyti. Tikėtina, kad Tacitas galėjo omenyje turėti Vyslos, Sembos ir Lietuvos pajūrio aisčius, nes kaip tik jų krantuose buvo gausiausia gintaro, kurio rinkimas Tacitui tapo svarbiu aisčių išskirtinumo požymiu. Tarp 10 ir 70 metų po Kristaus iš šių prigimtinių vakarų baltų žemių prasidėjusi Didžioji aisčių migracija per I–III amžių aisčių kultūrą paskleidė dideliame Rytų Baltijos masyve Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio, Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų ir Pilkapių kultūros pavidalais. Iš šių genčių išaugusios gentys gavo savo vardus – skalviai, kuršiai, žiemgaliai, žemaičiai, latgaliai, sėliai, aukštaičiai. Pietinių aisčių kultūros palikuonių klausimas yra itin sudėtingas, nes susiduria su Vielbarko arba gotų istorija.

XX a. pirmojoje pusėje labiausiai į vakarus buvusi Vakarų baltų pilkapių kultūros dalis – Veidinių urnų kultūra – buvo paskelbta germaniška. Jos teritorijoje, pasak Jordano legendos, apgyvendinti pirmųjų amžių po Kr. gotai ir sumodeliuota jų kelionė į Europos pietus. „Baltijos gotai“ gavo Vielbarko kultūros pavidalo kūną, kuris leidosi į kelionę Juodosios jūros link, kol pasiekė tikrąją gotų istorijos areną „Skitijoje prie Meotidės“. Čia „Baltijos gotų istorijos“ kūrėjams į pagalbą atėjo antikos istorikai, kurie rašė tikrą gotų istoriją ir nieko apie Baltijos gotus nežinojo. Bet tai jau nebuvo svarbu – išgalvoti Baltijos gotai paskendo tikrųjų gotų istorijoje, o Jordano sukurtos legendos moksliniam pagrindimui tarnavo ir tarnauja visa Pamario archeologija.

Baltų kalbinėje erdvėje susikūrusi Vielbarko kultūra niekada nebuvo nagrinėjama bendrame vakarų baltų kultūrų raidos kontekste. Tuo tarpu, kaip rodo šios knygos medžiaga, Vielbarko ir vakarų baltų pasaulyje vyko tapatūs virsmo procesai, kuriuos galima apibūdinti kaip migracijos pobūdį turinčią Didžiąją vakarų baltų plėtrą. Ji iš esmės pakeitė Rytų Baltijos kultūrinį žemėlapį, turėjo didelę įtaką formuojantis vakarų baltų gentims ir jų socialinei struktūrai, tiesiogiai įtraukė vakarų baltų pasaulį į Didžiojo tautų kraustymosi procesus.

Kad Vielbarko kultūra tapatinama su gotų istorija, šiandien žino kiekvienas nors kiek istorija besidomintis žmogus. Vakarų baltų ir Vielbarko kultūros kartografinis tyrimas išryškino išskirtinę sparčią vakarų baltų kultūrų plėtrą trimis kryptimis – į šiaurės rytus, rytus ir pietryčius. Visas jas galima vadinti istorinėmis. Pirmoji ir antroji kryptys sukūrė minėtas naujas vakarų baltų / aisčių kultūras ir vėliau centrines ir šiaurines vakarų baltų gentis, trečioji – pirmame etape plitusi nuo Vyslos žiočių po visą Pamarį, antrame etape „apsisukusi“ perėjo į dešinįjį Vyslos krantą ir palietusi dabartinės vakarų Baltarusijos žemes pasuko Juodosios jūros link. Ši vakarų baltų banga, „pasiglemžusi“ išeivius iš Sembos-Notangos aisčių, galindų, skalvių, sūduvių-jotvingių, gal dar ir kitų vakarų baltų genčių, prisidėjo prie naujosios Europos kūrimo, kuris istorijoje žinomas kaip Didysis tautų kraustymasis. Kaip tik toks visuminis požiūris į bendrąją vakarų baltų raidą, kurioje reikšmingas vaidmuo tenka Vyslos aisčiams, leidžia tiesti tiltą išsamesniems tokios hipotezės tyrimams.

Didžioji aisčių plėtra pakeitė I–V amžių Rytų Baltijos erdvės kultūrinį žemėlapį. Aisčių ekspansija I–III amžiuose šiaurėje susidūrė su finais, o pietuose ir vakaruose su germanų gentimis ir, pagaliau, su Didžiojo tautų kraustymosi įvykiais, kuriuose vakarų baltai, kaip ir rytų, betarpiškai dalyvavo ir patys pajuto naujosios Europos kūrimo griaunamąją ir kuriamąją jėgas. Migracija į naująsias erdves, be abejo, pakeitė aisčių ir jų kultūros palikuonių visuomenę.
Archeologijos medžiagoje regimiausi pasikeitimai, be visų kitų, sietini su visuomenės išsisluoksniavimu turto požiūriu ir karinio elito formavimusi. Naujosios eros aisčių visuomenė bendrąjį Europos karinį meną pažino Gintaro kelio laikais. Petys į petį su germanų lugijais aisčiai leidosi į Dunojaus baseiną, kur apie dabartinės Vienos apylinkes, Karnuntume, buvo Romos imperijos forpostas ir prekybinė faktorija. Įgytas karinis patyrimas, pažinimas yra akivaizdūs kalbant apie visai Europai bendrą pobūdį įgavusių skydų formų paplitimą. Sunkiau apčiuopti bendraujant su germanais ir romėnais pažintų visuomeninių santykių atgarsius, tačiau jie vis dėlto pastebimi. Ir, matyt, pirmiausia jie pastebimi karinio elito ir jo išorinių atributų formavimosi tėkmėje. Stebint karinio elito raidą, galima rekonstruoti karo žygių geografiją, stebėti iš žygių atsineštus kario prašmatnumo ženklus – brangius ginklus, žirgo ir raitelio aprangą. Bet įdomiausia, jog besiformuojantis karinis elitas savo išskirtinumui pabrėžti atsinešė net ir naujus laidojimo papročius ir aukų tradicijas. Aisčių tradicijomis grįstoje naujojoje Nemuno žemupio kultūroje galima pastebėti visus šiuos naujųjų laikų ženklus, kurie tapo vakarų baltų luominės visuomenės kūrimo šaukliais.

Į viršų