Legendomis ir padavimais garsėjantis Rambyno kalnas vasarą sulaukia tūkstančių turistų, norinčių susipažinti su Panemunės įžymybėmis. Lankytojus čia traukia nuo kalno apžvalgos aikštelių atsiverianti panorama į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės (dabartinio Sovetsko) miesto bokštus. Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių – Rambyno alkakalnio – nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo „Birutės" draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Mažosios Lietuvos istorikų teigimu, senovėje Rambyno būta daug aukštesnio, o šiandien likusi tik papėdė kažkada buvusio didelio kalno. Kokio aukščio jis buvęs, tiksliai nežinoma, tačiau viename iš 1867 metų aprašymų nurodoma, kad Rambynas buvęs vos 150 pėdų aukščio. Tad galima manyti, jog po pirmosios kalno griūties 1835 m. jo aukštis siekė 47 metrus. Didelė Rambyno griūtis įvyko ir 1878 m. liepą, kalnas slinkęs ir 1926-ųjų vasarą.

Šiandien jo aukštis nuo Nemuno upės horizonto yra 40 metrų. Pasak istorinių šaltinių, šiose apylinkėse gyveno skalvių gentis. Manoma, kad Rambynas buvo jos centras. Lietuvių kalboje nėra daug žodžių su šaknimi „ramb-" , todėl kai kurie tyrinėtojai yra linkę skalvių gentį priskirti prūsams. Pirmosios žinios apie Rambyną aptinkamos kryžiuočių Lietuvos kelių aprašymuose. Vėliau žinių randama įvairiuose etnografų ar istorikų darbuose, kuriuose dažniausiai sakoma, kad kalnas už Nemuno upės, priešais Ragainę, esąs šventas. Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo". O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse. Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties. Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis – kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 m. akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje. 1992 m. buvo įkurtas Rambyno regioninis parkas, pats kalnas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą kaip mitologinis objektas. Saugoma teritorija užima 4520 hektarų.