Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

A. Mickevičiaus paminklas



Muzikinio kūrinio atlikėjas: Bažnyčia 193

Objektas

Burbiškio dvaras

Aprašymas

Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai.

Iš lenkų tyrinėjimų žinoma, kad sena lietuviška Rimvydų-Mickevičių giminė yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į baltarusiškas Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.

Adomas Mickevičius gimė Zaosėje netoli Naugarduko (dabartinė Baltarusijos teritorija) 1798 m. gruodžio 24 d. Būsimojo romantiko tėvas dirbo advokatu žemesnės teismo instancijos įstaigose Naugarduke. Jis rūpinosi sūnų lavinimu – išleido juos į pavieto mokyklą ir norėjo, kad jo atžąlos studijuotu universitete, tačiau 1812 gegužę netikėtai mirė. Naugarduke poetas mokėsi ir buvo neramių istorinių įvykių liudytojas. Nuo pat vaikystės, Adomui buvo skiepijamas tautiškumas, patriotiškumas, meilė tėvynei. Baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universitetą. Atvykęs į sostinę poetas turėjo tik mokyklos baigimo liudijimą ir vienuolika dukatų, kuriuos kelionei davė mama. Kadangi jis turėjo mažai pinigų, vienintelis Adomo išsigelbėjimas buvo stipendija. Vaikinas ją gavo, tačiau su įpareigojimu, kad baigęs universitetą, šešis metus turės mokytojauti. Čia praleisti ketveri studijų metai turėjo didelę įtaką tolesniam asmenybės formavimuisi ir poetinio talento brendimui. Studijų metais universitete įsisteigė slapta Filomatų (mokslo mylėtojų) draugija. Jos narių tikslas – mokslas, dora, tėvynės laisvė, visuomenės gerovė. Filomatų šūkis – tas pats idealas gyvenime ir poezijoje – mokė A. Mickevičių rimtai žiūrėti į savo kūrybą. Jau tada A. Mickevičius išsiskyrė iš draugijos, kaip didis, kūrybingas žmogus. Universiteto profesoriaus J. Lelevelio veikiamas, A. Mickevičius susidomėjo istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau buvo labai reikšminga jo kūryboje. Poetas buvo kilingas Abiejų Tautų Respublikos (ATR) bajoras.

1819 metais baigęs studijas, Adomas privalėjo tesėti savo įsipareigojimą ir išvyko į Kauną mokytojauti. Kaunas tuomet buvo nyki provincija, todėl Adomas ten nesijautė laimingas. Keleri Kaune praleisti metai jaunuoliui buvo gana sunkūs: jis skundėsi esąs vienišas, išgyveno gilią meilę Marilei Vereščak , kurią A. Mickevičius įsimylėjo 1820 metais, vasarą. Per vasaros atostogas jaunasis poetas lankydavosi pas savo draugus: Vereščakos buvo buvo turtingi provincijos bajorai. Jie turėjo jauną ir dar tuomet netekėjusią dukterį, Marylią. Jaunuoliai netruko įsimylėti. Deja, Marylia jau buvo susižadėjusi. Jos išrinktasis buvo, turtingas Grafas Putkameris. A. Mickevičius puolė į neviltį, nes jis tebuvo vargšas mokytojas, negalintis nieko pakeisti, tačiau jaunuolis nepalūžo, toliau rašė.

Tuo sunkiu laikotarpiu jis parašė du kūrinius: Odė jaunystei ir Romantika. 1820 m., per žiemos atostogas Adomas sužinojo apie motinos mirtį. Jo draugai, iš Filomatų draugijos, ilgai tai slėpė, nes nujautė, kad jaunajam romantikui ir taip sunkus laikotarpis. 1821 metų vasarį ištekėjo Adomo mylimoji. Filomatai jaudinosi dėl draugo gyvybės, nes A. Mickevičius atrodė dar labiau palūžęs.

Dar universitete A. Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo F. Šilerio, J.V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Žukovskio baladėmis, Dž.G. Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas. Juose nesunkiai galima įžvelgti F.Šilerio kūrybos pėdsakus. Poetas rašė balades (Svitezis, Svitezietė, Žuvytė ir kitas), romansus, kitų žanrų kūrinius; 1822 m. pavasarį Vilniuje išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys Poezija, taip pat tuo metu poetas pradėjo rašyti Vėlinės, kurių nebaigė. Po metų parašė vieną iš savo žymiausių kūrinių – Gražiną.

Jaunojo A. Mickevičiaus kūryboje svarbus vienas momentas: jaunatviškas, nepripažįstantis kompromisų protestas prieš turtingųjų ir galingųjų savivalę.

1823 m. pasirodė antrasis A. Mickevičiaus poetinių kūrinių rinkinys. Šitie metai buvo lemtingi jaunojo rašytojo gyvenime. Caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jos narių. Įkliuvo ir A. Mickevičius. Šešis mėnesius rašytojas buvo kalinamas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Jis ir jo draugai buvo kaltinami ir baudžiami kaip slaptos politinės priešvalstybinės organizacijos dalyviai. A. Mickevičių ištrėmė iš Lietuvos.

Niūriai ir priešiškai nusiteikęs poetas išvyko į Rusiją. Nuotaika praskaidrėjo apsistojus Sankt Peterburge: čia susipažino su būsimais dekabristais – K. Rylejevu, A. Bestuževu. Rašytojui artimos jų idėjos – atsikratyti caro vienvaldyste, panaikinti baudžiavą. Gyvendamas Rusijoje, Mickevičius pamatė, kad caro tironija vienodai slegia visas imperijos tautas.

A. Mickevičius kurį laiką gyveno Odesoje, čia bendravo su lenkais. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į Krymą. Jos rezultatas - nuostabūs Krymo sonetai (1826). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą. 1828 m. parašyta poema Konradas Valenrodas.

Maskvoje A. Mickevičius gavo tarnybą, čia jo laukė naujos pažintys su pažangiaisiais rusų inteligentais. Kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius, įkvėpimo pagautas improvizavo. Jo klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų.

Artimi bičiuliai rusai padėjo poetui 1829 m. pavasarį išvykti į užsienį. Prasidėjo ilgas ir neramus poeto emigranto gyvenimas. Būnant Romoje, atėjo žinia apie 1830 m. sukilimą Lietuvoje ir Lenkijoje. Rašytojas norėjo jame dalyvauti, bet dėl įvairių priežasčių savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai 1831 m. atvyko prie Lenkijos sienos, sukilimas pasirodė esąs numalšintas.

1832 metais, grįžęs iš Poznanės, Adomas įsikūrė Paryžiuje, kur praleido daug laiko. 1834 metais, A. Mickevičius išleido didžiausią savo kūrinį – Poną Tadą. Nuo 1840 metų A. Mickevičius Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą Prancūzijos koledže: per paskaitas supažindina su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. 1848 m. Europoje įsiliepsnojus revoliucijoms, A. Mickevičius vyko į Romą organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes. 1849 m., grižęs į Paryžių, redagavo vietinį laikraštį.

Kilus Rusijos – Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė. Poetą palaidojo Paryžiuje, o 1890 m. jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje.

http://www.rasyk.lt