SVIACKAS (Свяцк, Gardino sritis, Gardino rajonas)

Manoma, kad didžiulė Sviacko valda jau nuo XVI a. buvo Valavičių nuosavybė. XVIII a. antroje pusėje pagal italų architekto Džuzepės de Sako (Giuseppe de Sacco) projektą rūmus pradėjo statydinti tikriausiai Gardino maršalka Juozapas Valavičius, o baigė jo sūnus Merkinės kaštelionas Antanas Valavičius. Tai klasicistinis didžiulis pastatas, vienas gražiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėlyvojo laikotarpio rezidencinės architektūros pavyzdžių, išlikusių Baltarusijoje. Pastatas stovi peizažinio parko apsuptyje. Fasadinis rūmų ansamblio vaizdas atsiveria įžengus į didžiulį, iš trijų pusių pastatų ribojamą kiemą. Centrinė pastato dalis – pagrindinis korpusas, kadaise dengtas aukštu keturšlaičiu mansardiniu stogu, kuris XIX a. buvo pažemintas. Jam būdingi tipiniai klasicistinės architektūros akcentai: ryški simetrija, fasadą skaidantys jonėniniai piliastrai ir kt. Su juo kolonų galerijomis sujungtos oficinos pastatytos tikriausiai XIX a. pradžioje. Rūmų interjerai, ypač antro aukšto reprezentacinės patalpos, buvo gausiai puošti siužetine ir ornamentine tapyba, stiuko lipdiniais, kitomis apdailos detalėmis. Patalpos buvo išdėstytos anfiladiškai, bet jų planas ir tūris nesikartojo. Rūmai labai nuniokoti per Pirmąjį pasaulinį karą. XX a. pabaigoje juose buvo išlikę originalių patalpų planų, reprezentacinių patalpų, aštuonsienė kolonų salė, vestibiulis ir paradinė laiptinė, taip pat XVIII a. antros pusės apdailos detalių, sukurtų pagal Džuzepės de Sako (Giuseppe de Sacco) projektus: židinių, nišų su skulptūromis, dekoratyvinių lipdinių. Pastaraisiais dešimtmečiais pastate buvo įsikūręs tuberkuliozės dispanseris (sanatorija), dabar statinys apleistas.

Aistė Paliušytė, SVIACKAS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 364–365.