Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia



Muzikinio kūrinio atlikėjas: Gitara 031

Objektas

Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia

Aprašymas

Priekulės parapija pagaliau tapo savo bažnyčios savininke. Lietuvos Respublikos vyriausybei priėmus įstatymą dėl bažnyčios turto grąžinimo 1992 m. parapija įteikė prašymus dėl kelių jos nacionalizuotų pastatų, tačiau, kadangi bažnyčioje tikintieji be pertraukos meldėsi visą sovietmetį, prašymo įteisinti paties bažnyčios pastato nuosavybę neįteikė. Kai parapija pagaliau šiuo klausimu kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybę, jos juristas įrodinėjo, kad savivaldybė tokio sprendimo priimti negali, todėl parapijai belieka kreiptis į teismą. Faktas, kad sovietmetyje parapija jau kartą buvo įrodžiusi bažnyčios nuosavybę teisme teisės ekspertų nedomino. Todėl paskutiniuosius 20 metų parapija meldėsi savo bažnyčioje, kuri kaip liudijo dokumentai iki šiol priklausė Lietuvos TSR Klaipėdos rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui.

Parapija bažnyčios nuosavybės teisių neteko 1948 m. birželio 19 d., kuomet Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką „Apie vienuolynų, maldos namų pastatų ir religinėms bendruomenėms priklausančių visų gyvenamųjų namų ir ūkinių statinių nacionalizavimą“ ir slaptą Lietuvos TSR Ministrų Tarybos biuro liepos 8 d. – nutarimą ,,Apie maldos namų ir vienuolynų pastatų nacionalizavimo tvarką“. Jais nutarta iki 1948 m. rugpjūčio 1 d. nacionalizuoti visus religinių bendruomenių ir vienuolynų sakralinius, gyvenamuosius bei ūkinius pastatus, nepriklausomai nuo jų dydžio ir perduoti vietos VK komunaliniam fondui. Pagal nutarimą nacionalizuotų maldos namų pastatai galėjo būti perduoti įregistruotoms religinėms bendruomenėms nemokamai ir neribotam naudojimui kulto reikalams pagal sutartį.
Remiantis šiais sprendimais ir LTSR Ministrų Tarybos 1949 m. sausio mėn. 15 d. Nutarimu Nr. 14 § 28, Klaipėdos apskrities Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomasis Komitetas 1950 m. birželio mėn. 9 d. SPRENDIMU No. 286 municipalizavo visus Priekulės parapijai priklausiusius pastatus. Municipalizacija – tai privačios nuosavybės nusavinimas paverčiant ją valstybine. Šie pastatai jau 1945 m. buvo brutualiai atimti iš parapijos kaip „bešeimininkiai‘ (tokius įrašus teko matyti pirminiuose pastatų įregistravimo dokumentuose) ir perduoti VK komunaliniam ūkiui. Tik vėliau jau remiantis išleistu įsaku šie „bešeimininkiai“ pastatai buvo municipalizuoti.

Priekulės parapiją kaip religinę bendruomenę 1948 m. rugsėjo mėn. 15 d. įregistravo Religinių Kultų Reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos Įgaliotinis Lietuvos TS Respublikai Bronius Pušinis „ kartu perduodant religinio kulto reikalui naudoti pastatą, kuris randasi Priekulės m., Priekulės valšč., Klaipėdos apskrityje su visomis TSRS vyriausybės nutarimų ir veikiančių įstatymų, liečiančių kulto reikalus, numatytomis teisėmis“. 1948.09.13 Priekulės parapija ir Priekulės miesto Vykdomasis komitetas pasirašė sutartį, pagal kurią bendruomenei ilgalaikiam ir nemokamam naudojimui buvo perduotas pastatas, esantis adresu Pamarių g. 8, Priekulės mieste. Perduodant pastatą Priekulės miesto vykd. K-to pirmininkas patvirtino Priekulės ev. liuteronų bažnyčios inventoriaus sąrašą.

Įdomus faktas: „draugo“ B. Pušinio kabinete kabojo Lietuvos TSR žemėlapis, kuriame ryškiai raudona spalva buvo pažymėtos uždarytos bažnyčios, mėlynai – numatytos uždaryti, o geltonai – dar veikiančios. Anot A. Juškos sklandus bendruomenės religinis gyvenimas nepatiko sovietinei Priekulės miesto VK valdžiai, ir ji nusprendė sutvarkytus, suremontuotus parapijos maldos namus nusavinti. Tokiam veiksmui pagrįsti surastas ir juridinis pagrindas: paskelbta, jog pastatas yra “ne bažnytinės paskirties” ir užimtas “neteisėtu būdu”. Taip tvirtinta Priekulės miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1953 m. lapkričio mėn. 17 d. rašte. Be to šis pastatas - reikalingas klubui įsteigti, nes mieste nėra kitų tam reikalui tinkamų patalpų.

Neteisybė buvo tokia akivaizdi, jog parapija ryžosi nenusileisti. Prasidėjęs ginčas spręstas ne viename Priekulės miesto Vykdomojo komiteto posėdyje, nagrinėtas teisme net LTSR Aukščiausiojo teismo civilinių bylų teisminėje kolegijoje 1954 m. gegužės mėn. 28 d., kuri nusprendė: „Priekulės Miesto Vykdomojo Komiteto ieškinį dėl nuomos sutarties panaikinimo su Priekulės Evangelikų bažnyčios Komitetu atmesti“. Atsitiko neįtikėtinas dalykas – Priekulės evangelikų liuteronų bendruomenė bylą laimėjo! Tai buvo negirdėtas iki tol įvykis Lietuvoje, jis teikė drąsos ir kitoms parapijoms. Ši istorija atskleidžia cinišką tarybų valdžios politiką religinių bendruomenių atžvilgiu pokario metais.

Po nepriklausomybės paskelbimo parapija ne kartą kreipėsi į rajono valdžią dėl bažnyčios ir kitų parapijai priklausiusių pastatų grąžinimo. Tačiau iki šios dienos šis klausimas neišspręstas. Savivaldybė dėl bažnyčios grąžinimo pasiūlė kreiptis į teismą arba bandyti kreiptis į Registrų centrą. Pavyko surasti dokumentus, kurie neginčijamai patvirtino, kad šie maldos namai priklausė parapijai. Pateikus šiuos dokumentus Valstybiniam registrų centrui, bažnyčios pastatas, išimties tvarka, buvo užregistruotas parapijos vardu. Po 63 metų priklausomumo Klaipėdos apskrities DŽDT VK, parapija vėl tapo teisėta bažnyčios šeimininke.

Parapijos pirmininkė
Juta Galkienė