Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Šv. Jonų bažnyčios varpinė (skaityti)



Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Šv. Jonų bažnyčios varpinė (4)

Aprašymas

XVI—XIX amžiais statytas universiteto architektūrinis kompleksas, susidedantis iš šešiolikos pastatų ir trylikos įvairaus dydžio kiemų, kuriuose susipina gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros stiliai, - išskirtinis objektas UNESCO saugomame Vilniaus senamiestyje, o Šv. Jonų bažnyčios bokštas - labai ryškus šio ansamblio akcentas. 68 metrus siekianti plytų mūro varpinė - aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas, savo aukščiu prilygstantis dangoraižiams, stovintiems dešiniajame Neries krante. Tačiau ilgus metus varpinė stovėjo užsklęstomis durimis. Mokslininkai apskaičiavo - dar 50 metų, ir šis vertingas paveldo objektas sunyktų negrįžtamai.

Būtų sunykęs... Įspūdingai varpinei atgimti padėjo 2007-2013 metų Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama. Ūkio ministerija varpinei sutvarkyti Ir pritaikyti turizmo tikslams skyrė 4,74 mln. Lt. Po ilgiau nei metus trukusių darbų apleista varpinė tapo nauju traukos objektu vis gausiau į Vilnių plūstantiems turistams.

Beje, Šv. Jonu bažnyčios varpinės tvarkybos projektas gavo „Europos burių" nominacijos„Už turiningą laisvalaikį" apdovanojimą („Europos burių" apdovanojimai skiriami geriausiems už ES lėšas įgyvendintiems projektams).

Vėl skamba varpas

Dauguma istoriku linkę manyti, kad Šv. Jonų bažnyčios varpinė iškilo po 1571 metų, kai bažnyčia buvo atiduota jėzuitams. Nustatyta, kad dabartinės varpinės vietoje stovėjo masyvus XV amžiaus pastatas, greičiausiai skirtas gynybai, o pirmojo varpinės aukšto mūras atsirado tuo pat metu, kai vyko antrasis bažnyčios statybos etapas. Ant senojo pastato pamatų ir pirmojo aukšto mūrų 1610-1615 metais buvo pastatyta naujoji varpinė.

1732 metų birželio 2 dieną kilęs Vilniaus gaisras sunaikino ir varpinę. 1741-1743 metais, projektą parengus žymiam Vilniaus baroko architektui Jonui Kristupui Glaubicui ir jam pačiam vadovaujant, vyko pagrindiniai rekonstrukcijos darbai.

1774 metų inventoriuje varpinė aprašoma tokia, kokią matome dabar. Visuose keturiuose šeštojo aukšto languose kabėjo varpai, o varpas šiauriniame lange tebekabo iki šiol.

Istoriniuose šaltiniuose galima rasti žinių, kad minint Vilniaus universiteto 250 metų sukaktį, 1828 metų birželio 24 dieną, buvo iliuminuoti suremontuoti universiteto rūmai, o Šv. Jono bažnyčios varpinėje grojo muzikantai. 1837-ųjų vasarą, laukiant atvykstančio caro Nikolajaus I, policija įsakė nubalinti Šv. Jono bažnyčios sienas ir apšviesti varpinę.

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiams priartėjus prie Vilniaus rusų armija išsivežė varpus.

1955-1957 metais bažnyčia ir varpinė buvo restauruotos.Tada į varpinės bokštą buvo įkeltas žymaus Vilniaus varpų meistro Jono Delamarso 1675 metais nulietas žalvarinis varpas. Manoma, kad šį varpą Šv. Mykolo bažnyčiai užsakė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Sapiega. Uždarius bažnyčią 1888-aisiais varpas buvo perkeltas į Rasų kapinių koplyčią. Iš jos vėliau atsidūrė restauruotoje Šv. Jonų bažnyčios varpinėje. Pradedant ir užbaigiant studijų metus, per įvairias iškilmes ar sulaukus garbingų svečių iš užsienio, virš senamiesčio stogų pasklinda šio varpo dūžiai.

Varpinėje - Fuko švytuoklė

Šiuo metu bene didžiausias minėto architektūrinio ansamblio traukos objektas - Šv. Jonų bažnyčios varpinė, suteikianti galimybę iš aukštai pasigrožėti nuostabia Vilniaus senamiesčio panorama, kur galima įžvelgti žymiausius architektūros paminklus. Birželio pradžioje duris atvėrusioje varpinėje jau per pirmąjį mėnesį apsilankė 5,5 tūkst. turistų.

Įžengus į varpinės vidų galima pamatyti vis dar triūsiančius darbininkus. Tad galima tikėtis, kad ilgai netrukus čia akiai malonių dalykų bus dar daugiau. Ateityje planuojama rūsio patalpose įrengti suvenyrų parduotuvę. Kadangi architektūrinį ansamblį lanko daug užsienio turistų, nedidelė ekspozicija juos supažindins su universiteto įkūrimo istorija, čia dirbusiais garsiais pasaulio mokslininkais, universiteto auklėtiniais, mokslo srityje pelniusiais pasaulinę šlovę.
Jau dabar antrajame varpinės aukšte galima pamatyti unikalų objektą - Fuko švytuoklę, kuri demonstruoja, kaip Žemė sukasi aplink savo ašį. Idėja įrengti švytuoklę kilo projekto vadovui, architektui Gintautui Pamer-neckiui ir Vilniaus universiteto atstovams. Montuojant ją daug prisidėjo fizikos profesorius Juozas Vidmantas Vaitkus. Pasak jo, vienintelė šalyje Fuko švytuoklė didins varpinės, kaip lankytino pastato, unikalumą. Tokios švy-;uoklės įrengtos šešiolikoje Europos valstybių.

Nuo specialios pakylos galima stebėti, kaip švytuoja švytuoklė, kaip juda ratu ant plono lyno virš marmurinio ciferblato pagrindo pakabintas keliasdešimties kilogramų rutulys. Per dieną siūbuodamas rutulys keičia savo padėtį, ir tai įrodo, kad Žemė sukasi aplink savo ašį.

Į viršūnę-193 laiptai

Į varpinės viršūnę veda 193 laiptai, tačiau pritaikant varpinę turizmo tikslams buvo įrengtas modernus stiklinis liftas. Juo kylant į 45 metrų aukštyje įrengtą apžvalgos aikštelę galima grožėtis varpinės interjeru. Didžiausia jo vertybė - glazūra, susidariusi ant vidinių bokšto sienų per gaisrą, kai nuo didelio karščio lydėsi plytos.

Užkopus autentiškais mediniais laiptais į apžvalgos aikštelę galima gėrėtis pritrenkiančiais senamiesčio ir neaprėpiamų Vilniaus tolių vaizdais tarsi iš paukščio skrydžio.

Varpinės viršų juosia baliustrada su dekoratyvinėmis vazomis, dengia įmantrus kupolinis stogas. Virš jo - geležinis 6,2 metro aukščio kryžius, nukaltas antrojoje XVIII amžiaus pusėje.

Atgimusi Šv. Jonų bažnyčios varpinė - ne tik išsaugotas vertingas istorijos, kultūros ir architektūros objektas, bet ir penas įspūdžiais nepasotinamiems turistams.

Į viršų