Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

S.Šapšalo karaimų tautos muziejus (skaityti)



Garso fonas: Karina Firkaviciute

Visos šio objekto panoramos: Karaimų muziejus (3)

Pasidalinkite su draugais:

Aprašymas

Serajos Šapšalo Karaimų tautos muziejaus ekspozicija supažindina su  tautos istorija, buitimi bei papročiais. Šis muziejus yra vienintelis Lietuvoje tautos, kuri prieš 620 metų iš Krymo persikėlė į Lietuvą, kultūros atspindys (Karaimų g. 22, Trakai).

TRUMPA KARAIMŲ GYVENIMO LIETUVOJE APYBRAIŽA

 Karaimai - mažiausia Lietuvoje gyvenanti tiurkų kilmės tauta. Karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų vakarų kipčiakų grupei. Lietuva yra vienintelė vieta pasaulyje, kur karaimų kalba tebėra gyva ir vartojama tiek buityje, tiek apeigose bei liturgijoje.

Pagal  tradiciją manoma, kad po vieno karinio žygio į  Aukso Ordos stepes Juodosios jūros pakrantėse Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas 1397 m. perkėlė į Lietuvą apie 380 karaimų šeimų. Pasakojama, kad Vytautas pasiėmęs juos drauge kaip ištikimus sargybinius ir narsius karius. Tikriausiai tai buvo ir dalis jo valstybinės politikos:  apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ūkinį savo valdomos galingos ir didelės to meto Europoje valstybės gyvenimą.

 Iš pradžių karaimai, kaip Didžiojo Kunigaikščio apsauga, buvo labai kompaktiškai apgyvendinti Trakuose tarp dviejų kunigaikščių pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Tokiu būdu Vytautas užsitikrino pilies apsaugą, nes kiekvienas, norėdamas patekti pilin, turėjo pereiti Karaimų gatve. Vytautas taip pat išskyrė karaimų bendruomenei ir 300ha dirbamos žemės šiaurinėje miesto dalyje. Vėliau karaimų  gyvenviečių atsirado  šiaurės Lietuvoje - Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje, Upytėje. Tačiau Trakų miestas  visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras. 

Apsigyvenę Lietuvoje, karaimai sudarė atskirą bendruomenę (Džymat). Jos ir atskirų jos narių teisinė padėtis buvo nustatyta valdovų privilegijomis. Deja, Didžiojo kunigaikščio Vytauto duotų privilegijų originalų, minimų XVII a. aktuose, neišliko. Pirmasis išlikęs aktas, nustatantis  teisinę karaimų padėtį Lietuvoje, yra valdovo Kazimiero Jogailaičio 1441m. kovo 27 dienos privilegija, suteikianti Trakų karaimų bendruomenei tokią pat Magdeburgo teisę, kokią jau buvo gavę Vilniaus, Trakų ir Kauno miestai. Šis dokumentas svarbus ir tuo, kad tai buvo pirmas kartas, kai Magdeburgo teisė Lietuvoje buvo suteikta ne krikščioniškai bendruomenei. Karaimų privilegijas patvirtindavo ir  visi vėlesnieji Lietuvos valdovai.

Valdovo Kazimiero Jogailaičio suteikta privilegija užtikrino karaimų teisę į savivaldą, vadovaujamą jų pačių iš savo tarpo visuotiniame susirinkime (ištyrylmach) renkamo vaito. Visos Lietuvoje susiformavusios karaimų bendruomenės buvo pavaldžios Trakų vaitui, o šis buvo atsakingas tiesiogiai pačiam valdovui. Vaitui buvo suteikta teismo ir sprendimų priėmimo teisė, jo rankose buvo sutelkta aukščiausia bendruomenės valdžia, ir jis beveik visada rezidavo Trakuose.  

 Lietuvoje nuo 1397 m. gyvenantys karaimai sudarė kariškių ir civilių luomus. Kariškiai ėjo sargybą ir rūpinosi pilių apsauga. Karybos tradicijos karaimų bendruomenėje visada buvo gajos. Apie tai liudija  dviragės ieties (senek) ir skydo (kalkan) atvaizdai karaimų herbe.  Didesnė karaimų dalis buvo civiliai ir daugiausia dirbo žemę, vertėsi amatais, smulkia prekyba. Būta  tarp Lietuvos karaimų ir išsilavinusių žmonių – gydytojų, teologų, filosofų, matematikų, valstybės tarnautojų. Gyvenimo būdu karaimai nesiskyrė nuo vietinių gyventojų, nors savo išvaizda skyrėsi. Tai yra pažymėjęs ne vienas keliauninkas, lankęsis Trakuose ir atkreipęs dėmesį į tamsiaplaukius, rytietiškų bruožų ir tarp savęs kita kalba kalbančius žmones. 

Kaip savarankiška konfesinė bendruomenė, naudodamiesi XV a. Lenkijos karalių ir Lietuvos  kunigaikščių suteiktomis ir vėliau patvirtintomis privilegijomis, karaimai tvarkėsi iki trečiojo Dviejų tautų Respublikos padalinimo 1795 m., kai Trakų karaimų  savivalda ir vaitas neteko savo teisių. Panašus likimas ištiko ir Krymo karaimus, kai XVIII a. antroje pusėje Krymo chanatas, iki tol buvęs Turkijos vasalu ir valdomas chanų Girėjų, irgi  buvo prijungtas prie Rusijos imperijos. 

 Atsidūrę vienoje valstybėje, Lietuvos ir Krymo karaimai pradėjo bendromis jėgomis rūpintis savo teisine padėtimi, ir  1837 m. buvo patvirtinti Taurijos karaimų dvasininkijos nuostatai, kokius turėjo ir musulmonų dvasininkija. Taurijos ir Odesos karaimų dvasinei valdybai nuo 1850 m. tapo pavaldūs ir Lietuvos karaimai.      1863 m. specialiu caro įsaku karaimai buvo sulyginti su vietos gyventojais pagal luomus, ir vakarinėms Rusijos gubernijoms buvo leista įsteigti antrą karaimų dvasinę valdybą, turinčią atskirą dvasinį ir pasaulietinį bendruomenės vadovą – hachaną. Tokia dvasinė valdyba Trakuose pradėjo veikti 1869 m. Taip iš dalies buvo pratęsta LDK karaimų bažnyčios hierarchinė nepriklausomybė.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui,  Lietuvos karaimai, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, turėjo pasitraukti į Rusijos gilumą. 1919-1920 m. m.  grįžę namo, jie atsidūrė dviejose valstybėse – Lietuvoje (Panevėžys, Pasvalys, Biržai, Talačkonys) ir Lenkijoje (Trakai, Vilnius, Luckas, Haličas). Vėl sprendžiant  bendruomenės teisinį santykį su valstybe, reikėjo ne tik dokumento, bet ir aukščiausiojo hierarcho. Tuo tikslu 1927 m. sušauktame Trakuose karaimų bendruomenių delegatų susirinkime aukščiausiuoju religiniu ir pasaulietiniu vadovu    buvo išrinktas buvęs aukščiausiasis Krymo karaimų dvasininkas, žinomas mokslininkas, Rytų kalbų žinovas ir tyrinėtojas, tuo metu gyvenęs Turkijoje, Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961). 

1928 m. jis iš Stambulo atvyko į Vilnių, kur gyveno iki mirties (palaidotas Vilniaus karaimų kapinėse). Jo pastangų dėka 1936 m. Lenkijos Seime buvo priimtas dokumentas, suteikiantis karaimų  religinei bendruomenei juridinio asmens statusą, ir patvirtintas jos statutas. Tokie pat dokumentai buvo priimti ir musulmonų bendruomenės atžvilgiu. Šie dokumentai buvo įteikti iškilmingame bendrame karaimų ir totorių bendruomenių atstovų susirinkime Vilniuje 1936 m. balandžio 26 d. Taip  vėl buvo užtikrintas šių religinių bendruomenių savarankiškumas, turėtas nuo LDK laikų. Trakų karaimų Dvasinei valdybai priklausė visi Lietuvos ir Lenkijos karaimai. Tarpukariu Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje karaimų visuomeninis gyvenimas buvo gana aktyvus: veikė mokyklos, vaikų darželiai, įvairūs būreliai, draugijos, bibliotekos, buvo leidžiami žurnalai, vyko mėgėjiškų teatrų vaidinimai, reguliariai vyko pamaldos Vilniaus, Trakų ir Panevėžio kenesose. Trakuose Karaimų gatvėje ir suaugę, ir vaikai kalbėjo karaimiškai. 

Sovietinės okupacijos metais bet koks aktyvus kultūrinis ir visuomeninis Lietuvos karaimų bendruomenės gyvenimas nuslopo ir buvo atgaivintas tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. 1992 m. buvo iš naujo patvirtinti Lietuvos karaimų religinės bendruomenės nuostatai, kuriais bendruomenė vadovaujasi iki šiol, stengdamasi užfiksuoti ir išsaugoti turtingą per amžius sukauptą kultūrinį paveldą ir gimtąją kalbą.  Iš dalies susigrąžinus sovietmečiu nusavintą bendruomenės nekilnojamąjį turtą, Vilniuje vėl veikia restauruota kenesa, Trakuose renginiai vyksta restauruotame mokyklos pastate, kasmet į tarptautinę kalbos ir kultūros stovyklą suvažiuoja tautiečiai iš įvairių pasaulio valstybių.

 KARAIMŲ TAUTOS MUZIEJUS TRAKUOSE

Tapęs 1927 m. dvasiniu ir pasaulietiniu karaimų tautos vadovu ir apsigyvenęs Vilniuje, Hadži Seraja Chanas Šapšalas nenutraukė ir savo profesinės veiklos: dėstė turkų kalbą Rytų Europos tyrimų institute, Politinių mokslų mokykloje, priklausė įvairioms mokslinėms draugijoms. Savo misija jis laikė ir žinių apie Orientą sklaidą Vilniuje: rašė straipsnius į karaimų ir totorių leidžiamą spaudą, įkūrė Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugiją, netrukus tapo Lenkijos orientalistų sąjungos nariu, vėliau jos viceprezidentu. 

Didžiausia Serajos Šapšalo gyvenimo svajonė buvo įsteigti karaimų kultūros muziejų. Jis buvo sumanęs tai padaryti dar studijuodamas  Peterburgo universitete, ir jau tada pradėjo pats bei skatino draugus rinkti įvairius eksponatus, susijusius su karaimika bei Orientu. Dirbdamas Teherane sukaupė turtingą monetų kolekciją, kurią vėliau papildė Kryme ir Turkijoje sukauptais eksponatais. Keliaudamas po įvairius kraštus, Seraja Šapšalas, negailėdamas tam asmeninių lėšų, savo kolekciją nuolat plėtė ir turtino. Jau gyvendamas Vilniuje, jis važinėjo į Siriją, Turkiją, Bulgariją, Egiptą ieškoti su karaimų istorija susijusių reliktų. Apie tai gražiai byloja paties Šapšalo surašytas pasakojimas apie karaimų kenesos Damaske paieškas ir šviestuvo iš ten parsigabenimą.

Šapšalo pastangų dėka 1937 m. vasarą Vilniuje vykusio VI-ojo Lenkijos orientalistų suvažiavimo dalyviai, susipažinę su turtinga karaimikos kolekcija, saugoma jo bute (Kęstučio g. 17), kreipėsi memorandumu į Švietimo ministeriją, prašydami skirti lėšų karaimų muziejui Trakuose statyti. 1938 m. Lenkijos vyriausybė skyrė tuo tikslu 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui Janui Borovskiui (1890-1966), tais pačiais metais muziejus buvo pradėtas  statyti: 1938 m. liepos 6 d. buvo pašventintas kertinis akmuo ir po juo įmūrytas dėklas su dokumentu ateities kartoms ir apyvartoje buvusiomis monetomis. Dalyvaujant valdžios, visuomenės ir dvasininkijos atstovams mišias aukojo Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897-1982). Muziejaus pastato statybos darbams pagal išgales talkino ir karaimų bendruomenė, ir kitų metų rudenį pastatas jau buvo baigtas. Bet darbus nutraukė prasidėjęs II pasaulinis karas.

Visi  Šapšalo sukaupti eksponatai liko jo bute Vilniuje.  TSRS okupavus ir aneksavus Lietuvą, Hadži Seraja Chanas Šapšalas atsisakė aukščiausiojo karaimų bendruomenės hierarcho pareigų (antrą kartą tą veiksmą atliko 1945 m.), o 1941 m. sukauptas vertybes padovanojo valstybei, prašydamas įkurti muziejų. Vasario mėn. Švietimo liaudies komisariate įvykusiame pasitarime buvo numatyta užbaigti Trakuose esančio muziejaus pastato statybą ir įkurti muziejų, bet nutartis nebuvo įvykdyta. 1941 m. Lituanistikos instituto žinioje buvęs karaimų muziejus pavadinamas istoriniu-etnografiniu, ir Šapšalas paskiriamas muziejaus direktoriumi. Karo metais  eksponatai buvo supakuoti ir saugomi dėžėse. Frontui pasitraukus į Vakarus, Šapšalas kartu su savo ilgamete padėjėja Lidija Okulevičiūte inventorizavo eksponatus ir konstatavo, kad jie nenukentėję, išsaugotas taip pat inventorius ir muziejaus biblioteka. Trakuose esantis muziejaus pastatas karo metais buvo užimtas vokiečių, vėliau – Raudonosios armijos dalinių, dar vėliau jame įkurtas grūdų sandėlis.

Karui pasibaigus, Seraja Šapšalas pradėjo dirbti Lietuvos Mokslų akademijos istorijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, bet nenustojo rūpintis ir  Karaimų muziejaus likimu. Dėl prastos muziejaus pastato būklės Trakuose 1946 m. vasario mėn. jis kreipėsi į Trakų miesto Vykdomąjį komitetą. Iš pradžių lyg ir buvo numatyta muziejų atkurti, bet sprendimas nebuvo įgyvendintas. Pastate įsikūrė Trakų rajono kooperatyvų sąjunga ir jos sandėlis, vėliau – rajono laikraščio redakcija ir spaustuvė, nors  1948 m. liepos 28 d. potvarkiu buvo įkurtas ir Trakų kraštotyros muziejus, į kurio balansą pervestas ir Karaimų statytas pastatas.

Karaimų muziejus Vilniuje, priklausęs įvairioms institucijoms, veikė Vilniuje    Šapšalo bute iki 1951 m., kai jis buvo uždarytas, o jo fondai perduoti Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos-etnografijos muziejui: 803 įvairūs eksponatai, 1232 knygos, 213 rankraščių. Pats  Šapšalas buvo priverstas išsikraustyti iš buto Kęstučio g. 17. Paskutiniuosius dešimt savo gyvenimo metų jis praleido nedidelėje privataus karaimams priklaususio namo Blindžių gatvėje mansardoje (Šiuo metu to namo vietoje yra Žvėryno troleibusų žiedas). Seraja Šapšalas mirė 1961 m. lapkričio 18d., palaidotas Vilniuje  karaimų kapinėse Žirnių gatvėje.  Ant paminklinio akmens iškalta: „Paskyrė savo gyvenimą ir žinias mokslui ir tautai“. Karaimams jis visada buvo autoritetas ir iki pat mirties buvo laikomas vyriausiuoju visos po pasaulį išsibarsčiusios tautos vadovu. Kol sveikata leido,  Šapšalas dažnai lankydavosi Trakuose. Turėdamas viltį, kad kada nors šiame mieste vis dėlto bus įkurtas karaimų tautos muziejus, tuometiniam Trakų kraštotyros muziejui jis yra padovanojęs vertingų  ir įdomių eksponatų. Tačiau tik 1967 m vasarą Trakuose buvo atidaryta pirmoji Karaimų etnografinė paroda, kurioje buvo eksponuojami perduoti Trakų istorijos muziejui ir Lietuvos nacionaliniam muziejui eksponatai iš  Šapšalo kolekcijos. Minint 600-ąsias karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje metines 1997 m., ši paroda atnaujinta ir praplėsta.  1991 m. Vilniuje vykusioje konferencijoje, skirtoje Hadži Serajos Chano Šapšalo atminimui, buvo pasiūlyta kreiptis į LR Kultūros ministeriją su prašymu Trakų istoriniame muziejuje esančią karaimų etnografinę parodą pertvarkyti į savarankišką Karaimų istorijos ir kultūros muziejų suteikiant jam jo įkūrėjo  Serajos Šapšalo vardą. Tai buvo padaryta 2011 m. minint 50-ąsias šio didžio karaimo mirties metines, ir nuo šiol ši ekspozicija, likdama Trakų istorijos muziejaus dalimi, vadinasi Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejumi. Apie tai skelbia ir prie muziejaus pastato sienos pritvirtinta memorialinė lenta, o pats pastatas vėl priklauso Lietuvos karaimų bendruomenei. 

KARAIMŲ TIKYBA

Karaizmas, kaip atskira religija su savo dogmomis ir tiesomis, bažnytinėmis tradicijomis,  susiformavo VIII a. Mesopotamijos, dabartinio Irako, teritorijoje. Karaizmas formavosi kaip protestas prieš Šv. Rašto iškraipymus tiek rašytiniais komentarais, tiek  žodžiu. Naujosios religijos pagrindėju, religinių įstatymų ir taisyklių kūrėju laikomas Dovydo sūnus Ananas iš Basros (mirė 775 m). Jis nurodinėjo savo pasekėjams, kad nenutoltų nuo Šv. Rašto, kuris turįs būti interpretuojamas individualiai, savarankiškai, nepriklausomai nuo autoritetų, pasikliaunant savo pačių nuomone. Karaizmo išpažinėjai iki šiol laikosi šių nuostatų. Jokie vėlesni Senojo Testamento papildymai, aiškinimai, interpretacijos nepripažįstami. 

Kristus ir Mahometas karaimų religijoje laikomi krikščionių ir musulmonų Pranašais, o karaimų moraliniu kodeksu yra Dešimt Dievo įsakymų (Dekalogas). 

Kadangi karaimų religija formavosi tautiniu ir religiniu požiūriu labai mišrioje Mesopotamijos teritorijoje, jos raidai didelės įtakos turėjo islamas, iš kurio buvo perimtos kai  kurios religinės filosofinės dogmos, religinės teisės principai. Iš islamo yra atėjusi ir labai reikšminga Kurbano (Aukojimo) šventė. 

VIII a. pabaigoje šis tikėjimas ėmė plisti ir į kitas šalis. Kryme ir Volgos žemupio stepėse IX a. į karaizmą buvo atversta dalis tiurkų genčių, įėjusių į Chazarų kaganatą. Ilgainiui bendra kalba, religija ir papročiai suvienijo šias gentis į tautą. Jų palikuonys ir yra dabar Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Krymo pusiasalyje gyvenantys karaimai.

 Karaimai meldžiasi šventovėse, kurios vadinamos kenesomis (pavadinimas kildinamas iš arabų kalbos žodžio kanisa - "bažnyčia").  Tai ne vien "maldos namai", bet ir žymiai aukštesnio dvasinio statuso vieta, tad joje gali vykti tik pamaldos.  Šiuo metu Lietuvoje yra dvi veikiančios  kenesos - Trakuose ir Vilniuje, nors anksčiau jų būta dar Biržuose, Naujamiestyje ir Panevėžyje. 

Visi karaimų dvasininkai yra renkami. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Kryme veikė Karaimų dvasinė seminarija, kurią buvo baigęs Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897-1982), dirbęs šiose pareigose nuo išrinkimo 1920 m. iki mirties 1982 m. Šiuo metu Lietuvos karaimų bendruomenė dvasininko neturi.

Seniausi mus pasiekę karaimų raštijos paminklai – karaimų teologų teisės ir teologijos darbai bei religiniai himnai. Viduramžiais karaimų naudojami maldynai  paprastai būdavo perrašinėjami. Maldynas tuo pačiu buvo ir savotiška šeimos knyga, jos dienoraštis. Jame buvo žymimos svarbios  šeimos datos, įvykiai: šeimos narių gimimas, vedybos, mirtis. Kai kuriuose namų maldynuose būdavo prirašomos kasdienės maldos, įvairios pastabos, kalendorius, proginė ir liturginė poezija, giesmės, patarlės, mįslės, posakiai, sapnai ir jų aiškinimas, būrimai, lemties knygos, net ūkinės pastabos.  Kryme tokios knygos buvo vadinamos medžuma (iš arab. k. žodžio  „rinkinys“). Tokie rankraščiai yra vertinga karaimų bendruomenės istorinė-faktinė medžiaga.

Kadangi karaizmo dogmos reikalauja, kad besimeldžiantys  suprastų maldos turinį, Biblijos vertimai atsirado gana anksti. Pirmoji spausdinta knyga Maldų pagal karaimų apeigas rinkinys,  kurioje buvęs ir  vienas himnas karaimų kalba (Krymo dialektu), pasirodė 1528 m. Venecijoje. Vėliau Biblijos vertimai ir maldaknygės buvo spausdintos Džuft-Kale, Eupatorijoje, Stambule, Vienoje, Peterburge, Varšuvoje  ir kituose miestuose. Fundamentalus keturių tomų maldynas, kuriuo šimtą metų naudojosi ne tik Lietuvos karaimai, buvo išleistas Vilniuje 1891-92 m. Jį sudarė ir redagavo to meto Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis (1854 - 1928). Šiandien Lietuvos karaimai naudojasi vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus (1924-2000) sudarytu ir  1998 m. Vilniuje išleistu maldynu Karaj dińliliarniń jalbarmach jergialiari. Jis taip pat 1993 m. yra išleidęs kasdienių apeiginių maldų, skirtų melstis namie,  rinkinį Karaj koltchalary ir sudaręs Psalmių vertimų į karaimų kalbą knygą (1994) bei karaimų kalbos vadovėlį Mień karajče ürianiam (Aš mokausi karaimiškai) (1996). Karaimai yra bene vienintelė tiurkų tauta, vartojanti liturgijoje ir gimtąją kalbą (dauguma tiurkų, išpažįstančių islamą, meldžiasi arabiškai). 

 ŠVENTĖS IR TRADICIJOS

 Metinės karaimų šventės nustatomos pagal Mėnulio kalendorių. Pagal jį metus sudaro 354 dienos 8 valandos ir 48 minutės. Kad laiko skaičiavimas nesiskirtų nuo Saulės kalendoriaus, jis suskirstytas į 19-os metų ciklą (Mėnulio ratas), kuriame yra 12 normalių  ir 7 keliamieji metai su tryliktuoju papildomu mėnesiu. Mėnuo susideda arba iš 29 dienų (nepilnas mėnuo), arba iš 30 (pilnas). 

Karaimams liturgiškai svarbiausia savaitės diena - šeštadienis. Kitos svarbesnės liturginio kalendoriaus dienos – jaunaties diena (kiekvieno mėnesio pradžia), metinės šventės ir pasninkai. Karaimų Naujųjų metų pradžia Jyl bašy yra pirmojo pavasario mėnesio Artarych-aj (kovas-balandis) pirmoji diena.    Pirmoji metų šventė - Tymbyl chydžy (Velykos) prasideda to paties mėnesio 15-ąją dieną ir trunka savaitę. Specialiai šia proga kepami apskriti paplotėliai – tymbyl, o jų kietokai tešlai išminkyti buvo naudojamas specialus stalas su dantytu mediniu tešlos minkytuvu talky. Jo modelį galima pamatyti Seraja Šapšalo karaimų tautos muziejuje Trakuose.

Velykų savaitės sekmadienis vadinamas San bašy (Skaičiavimo pradžia), ir nuo jo pradedamos skaičiuoti septynios savaitės iki kitos reikšmingos šventės -  Aftalar chydžy (Sekminės), kurios metu kenesoje skaitomi Dešimt Dievo įsakymų, o namie kepamas  septynių sluoksnių varškės pyragas - katlama (keturi sluoksniai tešlos, trys - varškės). Septyni sluoksniai simbolizuoja septynias nuo Velykų praėjusias savaites. 

Ruduo prasideda Byrhy kiuniu (Trimitų diena) švente, kuri minima septintojo mėnesio Ajrychsy-aj (rugsėjis - spalis) pirmąją dieną. Dešimtąją to paties mėnesio dieną  minima Bošatlych kiuniu (Atgailos ir atleidimo diena).   Nuo ryto iki sutemų pasninkaujama ir  meldžiamasi kenesoje, prašoma, kad Viešpats atleistų nuodėmes. Išpažintis karaimų tikėjime yra visuotinė, niekas savo nuodėmių garsiai neskelbia, nes niekas, net aukščiausias dvasininkas, nėra įgaliotas atleisti. Nuodėmes atleisti gali  tik Viešpats. Karaimai tiki, kad norėdami gauti atleidimą, patys turi atleisti savo artimiesiems. Prieš pamaldas arba išvakarėse atsiprašoma artimųjų ar pažįstamų, o motinos ir tėvo atleidimo prašoma atskirai. Dvasininkas atleidimo prašo  visos bendruomenės. Po pamaldų visi vienas kitam linki: "Oručujuz  kabul bolhej" (Tebūnie priimtas jūsų pasninkas, t. y. tegul Aukščiausiasis atsižvelgia į jūsų pasninką ir atleidžia).

Penkioliktąją septintojo mėnesio Ajrychsy-aj (rugsėjis - spalis) dieną prasideda paskutinė metų šventė - Alačych chydžy (Verbų šventė).   Dažniausiai ši šventė sutampa su Orach toju (Derliaus švente), minima rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje, kai derliaus nuėmimo darbai jau būna baigti. Derliaus šventės metu kenesoje būdavo šventinamas iš grūdinių kultūrų, išaugintų karaimų laukuose, varpų supintas vainikas. Vainikas kabėdavo kenesoje iki kitų metų Derliaus šventės. Paskutinė tokia Derliaus šventė vyko Trakuose 1938 m., o jos metu pašventintas vainikas iki šiol kabo kenesoje.

 Svarbų vaidmenį  karaimų kulto apeigose vaidina pasninkai - oručlar. Pirmasis metų pasninkas Burunhu oruč arba Avuz jabar (Burnos užčiaupimas, uždarymas) kartu yra gavėnios pradžia ir Vėlinės. Jis prasideda ketvirtojo mėnesio Jaz-aj (birželis-liepa) devintąją dieną.  Šią dieną iš ryto visa bendruomenė (džymat) meldžiasi kenesoje už visų mirusiųjų vėles, o po to eina į kapines, kur prie seniausio kapo  vyresnysis dvasininkas gieda raudą Syjyt jyry sahynčyna kyrančnyn Lietuvada 1710 jylda  ( Rauda už mirusiųjų per 1710 m.  marą vėles). Šią raudą 1714 m. parašė Solomonas Aarono sūnus (Trakietis, apie 1650-1715). Vėliau lankomi artimųjų kapai,  meldžiamasi už jų vėles atskirai. Pasninkaujama iki vidurdienio. Karaimų kapinėse žvakės nedeginamos, bet ant kapo padedama gėlių ir skaitoma atminimo malda Sahynč. Pagerbiant velionį, jo kapas ar antkapis paliečiamas nosinaite. Žvakės deginamos laidotuvių metu prie pašarvoto velionio karsto uždegant  jų tiek, kiek yra gedinčiųjų šeimos narių, ir vėliau minint septynias, trisdešimt dienų bei vienerius metus nuo mirties.

Gavėniai pasibaigus, prasideda laikas vadinamas Avuz ačar (Burnos atvėrimas) ir švenčiamas Kurban (Aukojimo šventė). Tai paprastai būna dešimtąją penktojo mėnesio Ulah-aj (liepa-rugpjūtis) dieną. Pasninkaujama iki vidurdienio, kol meldžiamasi kenesoje. Po pamaldų kadaise būdavo aukojama avis, ir jos mėsa išdalijama vargingiesiems bendruomenės nariams.

Pasibaigus gavėniai, gali vykti vestuvės ir  kiti pasilinksminimai. Iškilmingiausia šeimos apeiga - santuokos ceremonija, kurios tradicijų karaimai laikosi iki šių dienų. Santuokos ceremoniją sudaro juridinę galią turinčios sužadėtuvės (Kieliašmiak), vykstančios nuotakos namuose, jungtuvės kenesoje ir vestuvių puota, kurioje dažniausiai dalyvauja  visi bendruomenės nariai. Gimus vaikui, naujagimio vardas po atitinkamos maldos skelbiamas kenesoje.

Dr. doc. Halinos Kobeckaitės tekstas

Į viršų