Raseiniai – istorinė Žemaitijos sostinė, viena seniausių istoriniuose šaltiniuose minimų Lietuvos vietovių. Bene pirmą kartą Raseinių vardas paminėtas Mindaugo donaciniuose dokumentuose, dėl kurių autentiškumo abejojama. Įvedus krikščionybę Žemaitijoje, Raseiniai buvo viena tų vietų, kur pirmiausia iškilo parapinės katalikų bažnyčios. 

Iki XVI a. pabaigos Raseinių miesto planas buvo netaisyklingas, spindulinis, šiek tiek pritaikytas prie kalvotos vietovės. Čia kirtosi svarbūs Žemaitijos keliai. Nuo XVI a. antros pusės Raseiniai tapo ir nuolatinių Žemaičių seniūnijos seimelių rinkimosi vieta. 1642 m. vyskupo Jurgio Tiškevičiaus iniciatyva Raseiniuose įkurdinti dominikonai, kuriuos materialiai rėmė valdovas Vladislovas Vaza. 1720 m. Jokūbas Daujotas Raseiniuose fundavo karmelitus, nuo 1742 m. čia veikė pijorų mokykla. Panaikinus pijorų vienuolyną ir uždarius jo šventovę, čia buvę dailės kūriniai atiteko naujai statomai Viduklės bažnyčiai. 

Iki mūsų dienų išliko dominikono Liudviko Grincevičiaus 1776–1783 m. statyta dominikonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir 1766–1778 m. statytas vienuolynas, dabar priklausantis Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Bažnyčios šoniniame altoriuje išliko stebuklais garsėjantis, veikiausiai XVII a. tapytas paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“. Jį dengia XVIII a. padirbintas metalinis kalstytas aptaisas. XVIII a. barokinės Šv. Dominyko ir Šv. Kotrynos Sienietės skulptūros dabar puošia šventoriuje įrengtą Lurdo koplyčią.

Dalia Klajumienė, Raseiniai, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 110–111.