Vadžgirio parapijos istorija neatskiriama nuo Vadžgirio bažnyčios istorijos, o ši - nuo Vadžgirio miestelio, kaimo ir dvaro. Žmonių čia gyventa nuo seniausių laikų, tai liudija ir kadaise mokykloje saugoti ūkininkų laukuose surinkti akmens ir bronzos amžių dirbiniai.

Prieš šimtą metų apylinkės buvo beveik ištisai apaugusios miškais, o jų properšose paupiais - kaimeliai. Šaltuonos, Bebirtos ir Vidaujos pakrantėse išsibarstę kaimeliai vėliau sudarė Vadžgirio parapiją. Per neįžengiamą girią iš vakarų ir pietų buvo galima patekti tik upelių slėniais, todėl ši giria saugojo, rengė ir maitino mūsų protėvius. Derlingos lankos ir trakų išdagos tiko žemdirbystei, o statūs upelių šlaitai - gynybinėms pilims.

Pirmosios žinios apie Vadžgirį siekia net 14-tą amžių. 1307 metais kryžiuočiai žiauriai nuniokojo Varšuvos žemę ir sunaikino jos centrinę Bebirvaičių pilį, kuri, spėjama, buvusi dabartinio Vadžgirio apylinkėse.

17 a. jau žinomi Vadžgirio kaimas ir dvaras, o 1676 m. Vadžgirio valdytojo Samuelio Naruto - Milavičiaus palikuonys, vykdydami jo valią, pastatė kapinaitėse medinę koplyčią ir tuo padėjo pagrindą dabartinei parapijai. Pradėjo augti bažnytkaimis.

1789 - 1790 m. mažamečio Vincento Vaitkevičiaus (Vaitkaus) globėjai - dėdės kunigai: Juozapas Vaitkevičius, pagal tėvą ir Juozapas Stankevičius pagal motiną, davė žemės ir po 500 muštinių talerių bažnyčios statybai. Kitas Vadžgirio valdytojas Benediktas Valavičius 1793 m. padovanojo kaip beneficiją kunigui vieną valaką žemės.
Iki 19 a. vidurio Vadžgirio bažnyčia buvo Viduklės, o vėliau - Eržvilko parapijos filija, turinti ypatingas teises ir savarankiškumą. Ji gauna visus parapijoms siunčiamus dokumentus, ją vizituoja vyskupai. Yra išlikę į Vadžgirį rašyti Stepono Giedraičio, Motiejaus Valančiaus ir kitų vyskupų siųsti dokumentai, jų vizitacijų rezoliucijos.
Iš 19 a. Vadžgiryje dirbusių kunigų bene daugiausiai nusipelnė Pranciškus Orlovskis, pristatęs bažnyčiai šonines navas, už didžiojo altoriaus - zakristiją ir priduręs "bobinčių".

Bažnyčia augo, plėtėsi kapai, didėjo klebonijos ūkis. Vadžgirio dvaro valdytojas Vincentas Vaitkevičius, jo duktė Julija Silvestravičienė - Dovainienė, jos sūnus Antanas įvairiais būdais rėmė bažnyčią - dovanodami žemės, duodami pinigų statyboms. Tačiau 1878 m., mirus kunigui Pranciškui Orlovskiui, bažnyčiai dėl žemės teko bylinėtis. Julija Silvestravičienė pardavė žydui miško ir pasiuntė darbininkus jį kirsti. Bet pasirodė, kad dalis jo priklausė parapijai, todėl susirinkę kaimiečiai tuos darbininkus išvaikė. Dvarininkė kreipėsi į teismą, tačiau nieko nelaimėjo. Teismas savo aktu pripažino Vadžgirio bažnyčiai nuosavybės teisę į 35 dešimtines žemės. Konfliktas ilgai nesibaigė, nes nebuvo sudaryti būtini žemės nuosavybės planai ir kiti dokumentai, o žemė buvo keliuose sklypuose. Tik tarpukario Lietuvos Nepriklausomybės metais Petronėlei Lazdauskienei, nupirkusiai Dainavos, arba Išlaužtojo, dar vadinto Naudvariu, Palivarką ir po to išmatavus žemę, pasirodė, kad ten jos daugiau, negu buvo pirkta. Tuo tarpu bažnyčia, kuri laiku nesuspėjo sudaryti savo žemės planų, prarado apie 5 dešimtines. Spėjama, kad tai buvo bažnyčios tarnų galvijams skirtos ganyklos, kurias vėliau dvarininkas užginčijo kaip laikino naudojimo plotus.

1895 m. kun. Jonas Vadapalas pastatė naują kleboniją, o 1900 m. kun. Juozapas Genelis uždengė naują stogą bažnyčiai, atnaujino interjerą, pastatė špitolę. Vis tik reikšmingiausi įvykiai susiję su Juozo Dargužio vardu. Jo kunigavimas Vadžgiryje neatsiejamas nuo tautinio Lietuvos atgimimo. Atgavus lietuvišką raštą, pradėjo steigtis lietuviškos mokyklos ir kun. Juozas Dargužas, Antano Silvestravičiaus remiamas, atidarė dviejų komplektų lietuvišką mokyklą, pradėjo šviesti jaunimą, mokė ūkininkus, propagavo blaivybę. Pagrindine užduotimi jis laikė išrūpinti Vadžgiriui parapijos teises ir pastatyti naują bažnyčią. Jo sudarytas komitetas tais klausimais kreipėsi į Žemaitijos vyskupijos kuriją ir Kauno gubernatorių. Pastarasis atsisakė duoti eigą vadžgiriečių prašymui. Tačiau Žemaičių vyskupijos kurija 1904 m. rugpjūčio mėn. 11 d. įsaku Nr. 5702 šį klausimą išsprendė, suteikdama Vadžgirio filijai "savarankiško Vadžgirio bažnytinio rajono" teises.

Kun. Juozas Dargužas, gavęs savarankiškos filijos teisę, visą savo veiklą nukreipia bažnyčios statybai, nors valdžia leidimo ir nedavė. Pasiraitojęs kelnes, pasikaišiojęs sutanos skvernus, kartu su darbininkais renka akmenis Bebirtos ir Šaltuonos pakrantėse, veža juos į šventorių, skaldo, tąšo. 1910 m. visi akmenys pamatams jau paruošti. Gauna iš dvaro žemės ir ant Bebirvyčio kranto 1907 m. pastato plytinę, kurioje bus gaminamos bažnyčiai plytos. Apie 1911 m. Silvestravičiaus tam reikalui skirtas plotas pereina į Kotrynos Silvestravičiūtės nuosavybę; ši gi 1921 m. tą žemę parduoda Viktorui Lazdauskui. Su juo ir su jo motina vyksta ilgos derybos, kol pagaliau sutariama, kad plytinei vieną dešimtinę duoda A. Silvestravičius, pusę dešimtinės K. Silvestravičiūtė ir 1,5 - V. Lazdauskas, už tai pastarajam parapija užmoka 2250 "obosto" markių.

Bekaupiant medžiagas ir lėšas, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, darbai sustojo. Pasikeitė kunigai. 1917 m., atsiradus kitam entuziastui, gerai organizuotam kunigui Povilui Katelai, prasideda darbai keliomis kryptimis. Pagaliau 1922 m. sausio mėn. 28 d. iš Lietuvos atstatymo komiteto gaunamas leidimas Nr. 350 bažnyčios statybai. Ieškoma projektų, rangovų, ieškoma lėšų ir dar tais pačiais metais padedami bažnyčios pamatai. Visą 1923 m. žiemą įtemptai dirbama. Pagal apytikrę sąmatą nustatoma 268000 lt kaina. Mūro darbus sutinka atlikti meistras iš Viekšnių Gurmanas už 19000 lt sumą; dengti stogą už 9000 lt Adolfas Hincas iš Dainavos (Biliūnų); 150000 plytų žada išdegti už 9000 lt sumą; J. Kanas iš Pikelių žada patiekti 17 tonų kalkių už 10000 lt (iš tikro jos su pristatymu kainavo 15000 lt).
Jau 1923 m. bažnyčia išmūrijama iki langų. 1924 m. baigiamos mūryti sienos ir uždengiamas stogas, ji pašventinama, aukojamos šv. Mišios, nors bažnyčioje dar neįrengti skliautai, nėra altorių, nėra vietos vargonams ir choristams.

Pradėjus statybą, kasoje buvo tik keletas tūkstančių vietos dvarininkų paaukotų litų, antra tiek buvo surinkta iš parapijiečių, kurie savo parašais tvirtina iš anksto duotus pažadus: iki tam tikros datos įnešti savo indėlį (kas 25, o kas ir 1 lt) į bažnyčios statybos kasą. Bet iš kur paimti dar šimtus tūkstančių litų? Organizuojamas aukų rinkimas gretimose parapijose, vyskupijoje, tarp Amerikos emigrantų per buvusius parapijiečius. Skolinamasi pinigų iš kaimyninių parapijų: Skirsnemunės, Girdžių, Kalnujų, Raseinių. Sutvarkoma žemė: iškeičiamos 10 dešimtinių, esančių už 2 km. į 5 dešimtines prie bendro sklypo; paruošiami reikalingi žemės dokumentai, planai. Nenuilstamai dirbamas pastoracinis darbas.

Pagaliau 1924 m. sausio mėn. 26 d. (įsakymo Nr. 425) vysk. Juozapas Skvireckas pasirašo įsakymą: kadangi yra pakankamai žemės (25 dešimtinės), o gyventojai pasižada kas metai duoti po gorčių javų, statoma pakankamai erdvi (18 metrų pločio ir 37 metrai ilgio) bažnyčia, įforminti Vadžgirio bažnyčios parapijos teises.
Vadžgirio parapijai priklauso šios gyvenvietės: Iš Eržvilko parapijos - Vadžgirio kaimas, dvaras ir miestelis, Paskynai, Šapališkė, Pavidaujys, Pavidaujėlis, Butkaičiai, Lapgiriai, Plėkių kaimas ir dvaras, Dūdlaukis, Paparčiai, Žvirblaukis, Kalniškiai, Bulzgeniškiai, Šuneliškiai, Kalupiai, Pabebirvys, Naukaimis. Iš Raseinių parapijos - Gėgiai, Paišlynys, Užraguvis, Stulgiai, Aukštrakiai. Iš Girkalnio parapijos - Pleteriškiai, Bebirvai, Apolonovka, Šimkaičių kaimas ir miestelis, Kniečiai, Šilišninkai, dalis Bliūdžių, Patolupys.

Tai tie patys kaimai, minimi 1904 m. dokumente, ir tada suteiktos tos pačios teisės Žemaitijos Vyskupijos raštu, tad prieš 70 metų buvo tik formaliai patvirtinta pagal Lietuvos Respublikos galiojančią tvarką tai, kas buvo faktiškai duota prieš 90 metų.

Parapijos teisės įformintos, bažnyčia pastatyta, joje vyksta pamaldos. Tačiau nuo tokio titaniško darbo visi pavargo. Pasibaigė lėšos. 1926 m. inventorizacijos akte, perduodant parapiją naujam klebonui kun. Kazimierui Rickui - Rickevičiui, rašoma: "... presbiterijoje jau suvesti skliautai ir ištinkuotos sienos, kitose dalyse to dar nėra, grindys laikinos - neobliuotų lentų visoje bažnyčioje". Altoriai taip pat laikini, perkelti iš senosios. Buvo kaupiamos lėšos, grąžinamos skolos, pradėta racionaliai, nuosaikiai, netgi moderniai ūkininkauti. Ir jau 1926 m. visose trijose navose įrengiami skliautai. 1927 m. sudedamos grindys presbiterijoje, abiejuose zakristijose, padaromos Dievo stalo grotelės, choro perdengimai ir baliustrada. Už 10000 lt atnaujinami ir įrengiami 1900 m. Jono Garalevičiaus statyti vargonai.

1928 m. ištinkuojamas ir išbalinamas bažnyčios vidus. Tais pačiais metais padarytos septynerios ąžuolinės durys. Padaromas didysis altorius už 10000 lt. 1931 m. už 4000 lt sudedamos grindys visoje bažnyčioje. 1935 m. padaromi suolai. Parapijiečiai pradeda prasigyventi ir labiau remia savo bažnyčią. Tais pačiais metais Ona Jakutytė padovanojo dvyliką stacijų su rėmais, kainavusių 10000 lt; 1936 m. dvi parapijietės - už 2050 lt kairįjį altorių; šv. Petronėlės paveikslą - Petronėlė Lazdauskienė, šv. Izidoriaus paveikslą - Pranciška Ignatavičienė. 1938 m. J.Latvys su kitais parapijiečiais padovanojo dešinįjį altorių su šv. Jurgio ir Jėzaus Kristaus Atsimainymo paveikslais, kainavusį 1650 litų. Rengti bažnyčią, aprūpinti ją bažnytiniu inventoriumi padėjo daugybę parapijiečių: kas dovanojo austą juostą, kas siuvinėtą stulą, kas kilimą ar altoriaus užtiesalą.

Bažnyčios bokštas iki šiol nebaigtas statyti. 1925 m. kai bažnyčios mūro darbai seniai buvo baigti, kun. Povilas Katėla pasirašo naują sutartį su Adolfu Hincu, kad pastarasis išdegtų dar 75000 plytų. Bet plytos liko neišdegtos, o bažnyčia be bokšto. Vėliau plytinė buvo atiduota ar parduota Imeliui Haazei su sąlyga, kad jis išdegtų 40000 plytų (tiek bokštui pakaktų), tačiau ir ši sąlyga liko neįgyvendinta. Sutrukdė karas, trėmimai, pasipriešinimo kovos, bažnyčios niokojimo metai.

1940 m. sausio mėn. 18 d. Vadžgirio parapiją perėmė kun. Jonas Ruokis. Jo būdas atitiko to meto tikrovę. Jis buvo antikomunistas, atkaklus alkoholio priešas. Karo metu emigravo į Vakarus ir mirė JAV. Keistas, ne visai suprantamas paskutinis klebono J. Ruokio įrašas bažnyčios inventoriaus knygoje 1944 m. birželio mėn. 21 d., kai vieni okupantai jau traukėsi, kiti artėjo prie Lietuvos: "Visą bažnyčios inventorių priėmiau... priėmiau, nes perduoti nebuvo kam".

Vadžgirio bažnyčia daug padėjo ir savo jaunesniosioms sesėms - Paupio ir Šimkaičių parapijoms, steigtoms ketvirtame dešimtmetyje. Ypač padėta Šimkaičių filijai, tada priklausiusiai Vadžgirio Parapijai. Šį darbą atliko Vadžgirio bažnyčios vikaras kun. Stanislovas Kemzūra, kuris tapo Šimkaičių parapijos steigėju ir bažnyčios statytoju, vėliau - jos klebonu.

Pirmas pokario klebonas buvo kun. Jurgis Kudirka, mūsų tautos didvyrio ir švietėjo Vinco Kudirkos giminaitis (bene sūnėnas). Jį pakeitė teologijos mokslų daktaras kun. Augustinas Šimkus, jis ir palaidotas Vadžgirio kapinėse.

Jeigu nuo kryžiuočių Vadžgirio apylinkės žmonės gynė miškas, tai carinės okupacijos metais, tas pats, nors ir praretėjęs miškas dengė nuo žandarų ir rusų kareivių akių knygnešių takus. 40 km. atstumas nuo sienos būdavo nesunkiai įveikiamas pėsčiomis, o Vadžgirio apylinkėse jau būdavo parenkamos didesnės knygų partijos, kurias toliau veždavo vežimais.

Vadžgirio apylinkėse gyveno enciklopedijose minimi knygnešiai Jonas Švedas, Izidorius Mickevičius, Pranas Mažeika iš Butkaičių ir Rozalija Grybauskaitė iš Pavidaujo.
Vyko kultūrinis kaimo atgimimas - kiekvienas pasijuto žmogumi, galinčiu lemti savo likimą. Formavosi demokratinė pasaulėjauta. Susiorganizavo draugijos: Šv. Sakramento brolija su 186 nariais, Gyvojo rožančiaus - 105 nariais, Tretininkų - apie 60, Pavasarininkų ūkininkų sąjunga - 46, Bitininkų draugija - 17 narių. Kiti, ir nebūdami tų draugijų nariais, dalyvavo tų draugijų renginiuose, pritarė jų nusistatymui. Draugijų veiklai išblėsus, iniciatyvą perėmė mokykla, kuri Vadžgiryje ėjo ranka rankon su bažnyčia.

Vadžgirio parapija priklausė Raseinių (dabar Jurbarko) dekanatui. 1940 metais ji turėjo 3100 katalikų. Nepriklausomybės metais Vadžgirys buvo Raseinių apskrities valsčiaus centras. 1923 metais gyveno 697 gyventojai.

Apie Vadžgirio vardą Reikia sutikti su ta versija,kuri kildina Vadžgirio pavadinimą iš žodžio "vedžioti" (vietine tarme "vadžioti") ir žodžio giria. Šiame krašte vietovių pavadinimų su žodiu "giria" yra ir daugiau: Lapgiriai, Degutgirys, Vidgirys. Ir visa tai - Vadžgirio parapijoje. Nenuostabu, kad be vedlių - "vadžiotojų" tą girią pereiti buvo sunku. O atsiradus vedžiotojams, jie pasistatė namus, vėliau gyvenvietę, kuri tapo Vadžgiriu.

Architektūra 1924 metais statyta mūrinė šv. Juozapo parapijos bažnyčia yra išraiškingas pastatas, sudėtas iš kelių istorinių stilių elementų. Fasadinis portikas yra maždaug klasicistinis: jo keturios stambios apskritos kolonos remia nedidelį trikampį frontoną su mažais langeliais. Stačiakampis portalas uždengtas lengvai įgaubtu sandriku, o virš jo sienoje įkomponuotas apskritas langelis su kryžminiais sparneliais baltame fone. Sienos suremtos viršun plonėjančiais kontraforsais. Stačiakampio plano bažnyčia apjuosta lygių traukų karnizu ir uždengta dvišlaičiu stogu. Jo priekis nusklembtas valminiu trikampiu ir ant kraigo uždėtas atvirų angų bokštelis su šalmu ir kryžiumi. Plytinės sienos netinkuotos, tik kolonos, kontraforsai, karnizai ir angų apvadai baltai