Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Aleksandro Vasiljevo paroda „Kvietimas į pokylį 1915–2015” (skaityti)



Muzikinio kūrinio atlikėjas: Algis Pauliukevičius (guitar)

Visos šio objekto panoramos: Taikomosios dailės muziejujs (40)

Aprašymas

Kvietimas į pokylį
Kas gali būti romantiškiau ir ko galima trokšti labiau už kvietimą į pokylį? Čia susilieja muzika ir šokis, kvepalų aromatas ir akių spindesys, taftos šnaresys ir blizgučių mirgėjimas, tiulio migla ir įmantrūs nėrinių piešiniai. Per pastarąjį amžių šimtai dizainerių ir siuvėjų bandė patenkinti išrankiausių klienčių skonį, kurdami šį neprilygstamą aukštosios mados drabužį – vakarinę suknelę, kuri visuomet žavėjo ir žavės žiūrovą, – juk ji yra tikras moteriškos laimės įsikūniji-mas ir simbolis.
Pokylių tradicija susiformavo dar viduramžiais, kai Italijos, Prancūzijos ir Anglijos dvaruose buvo pradėtos rengti muzikos ir šokių lydimos puotos. Estam-pidà, vòlta, kurántė, pavanà – tai iki mūsų laikų išlikę balinių šokių pavadinimai. XVII a. Europoje, padidėjus ispanų įtakai, išpopuliarėjo greitesni šokiai, tokie kaip sarabánda, žigà, alemánda, čakonà, padespãnas, madingi tampa prancūziškasis gavòtas ir burė̃. Rokoko pokylių salėse skambėjo ilgesingi menuetai, gavotai ir polonezai. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pokyliai tapo demokratiškesni – pradėti rengti vieši miesto pobūviai. Madingiausi tos epochos šokiai buvo kadrilis, galòpas, mazùrka, leñdleris ir pòlka. Paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje ypač išpopuliarėjo vadinamieji „teroro aukų pokyliai“, kuriuose pasirodydavo jauni dabitos, dėvintys frakais, baltais iškrakmolytais marškiniais bei liemenėmis. Nuo to laiko nieko geriau nei pokyliuose dėvimas frakas ir balti marškiniai vyrams nebuvo pasiūlyta. XIX a. buvo šokami ekosèzai, valsai, gavotai, galopai, mazurkos, polkos ir kadriliai, po 1815 m. įvykusio Vienos kongreso pokylių sales užkariavo Vienos valsas. Bet vakaras prasidėdavo polonezais – didingiausiais iš XIX a. balinių šokių.

XX a. pradžioje, be jau pamėgtų valso ir galopo, kontrdanso ir mazurkos, madingas tampa argentinietiškas tango, vėliau – braziliškas tango, kvikstepas ir fokstrotas. Po Pirmojo pasaulinio karo pobūviai iš pompastiškų iškilmių salių persikėlė į šokių ir naktinių klubų sales, kurias užliejo amerikietiško džiazo gar-sai. Art deco mada tiesiogiai atspindėjo moterų emancipaciją. Šiuo laikotarpiu dėvimos biseriu, stiklo karoliukais ir blizgučiais siuvinėtos muslino suknelės, prie kurių avimi gerai koją apgulantys bateliai su dirželiais, kad būtų patogu šokti tuomet į madą atėjusį čarlstoną.

Trečio dešimtmečio pabaigoje–ketvirto pradžioje vakariniame vyrų garderobe atsiranda smokingas, moterų vakarinės suknelės pailginamos iki grindų, sugrįžta natūrali juosmens linija. Tuo metu išgarsėja vakarinių suknelių kūrėjos dizainerės Elsa Skjapareli, Gabrielė Šanel, Madlena Vjonė. Prasidėjus Antra-jam pasauliniam karui, pokylių sumažėjo, bet jie vis dar buvo rengiami. Šiuo laikotarpiu mados pasaulyje dažnai tariami dizainerių Magi Ruf, Liusjeno Lelongo, Kristobalio Balenciagos, Žanos Lanven, o kiek vėliau Paryžiuje – Kristiano Dioro ir Pjero Balmeno vardai. Niujorke tuo metu šlovės spinduliuose maudėsi neprilygstamoji Valentina – iš Kijevo kilusi amerikiečių dizainerė Valentina Sanina.

Karo pabaiga ir kareivių demobilizacija atgaivino pokylių sales. 1947 m. K. Dioras moterims pasiūlė viliojantį New Look įvaizdį, jo sukurti platūs tiulio sijonai buvo tartum tyčia siūti pokyliams. Šeštame dešimtmetyje pamėgtos itin prabangios, įspūdingos vakarinės suknelės – labai moteriško silueto, pasiūtos iš švelnių, šiltų spalvų audinių.

Revoliucingame septintame dešimtmetyje jaunimas susidomi kosmoso tema ir su ja susijusia aprangos stilistika, naujais šokiais – tvistu ir šeiku. Be to, populiarumo aukštumas pasiekia mini sijonai. Įsigalėjus naujam gyvenimo būdui, pokylių žavesys blėso, jų rengiama vis mažiau. Sparčiai ima populiarėti iškilmingos ceremonijos ant raudonojo kilimo – Kanų kino festivalio apdovanojimų iškilmės, „Oskarų“ teikimo ceremonija Holivude ar „Cezario“ kino pre-mijų teikimas Paryžiuje. Senosios pokylių suknelės palaipsniui ima virsti moderniomis, bet ne mažiau įspūdingomis iškilmingų ceremonijų suknelėmis.
Vakarinių retro stiliaus drabužių sugrįžimas aštuntame dešimtmetyje siejamas su Ivo Sen Lorano vardu, tuo metu atsiradęs naujas – disko stilius pasiūlo ne tik naujus muzikinius motyvus, bet ir sužadina norą išsiskirti, sužibėti. Aštunto dešimtmečio pabaigos ir devinto dešimtmečio pradžios suknelės, nusėtos blizgučiais ir biseriu, buvo paskutinįkart šiame šimtmetyje buržuazinėms vertybėms atiduota duoklė.

XX a. pabaigoje į madą ateina ekologija, minimalizmas, o kiek vėliau – maksimalizmas. Šiuo laikotarpiu prabangių vakarinių drabužių kūrėjų pasaulyje garsėja Oskaras de la Renta, Džonas Galjano, Aleksandras Makvynas, Viviana Vestvud, Karlas Lagerfeldas ir kiti. Dėl blėstančio susidomėjimo iškilmingais pokyliais į didžiąją madą atėjusi krizė, pinigingų klientų stoka dizainerius paskatino gerokai supaprastinti vakarinių suknelių asortimentą ir kurti pramonines kolekcijas. Tačiau jaunieji mados kūrėjai nenuleido rankų ir kuria prašmatnias sukneles.

Aleksandras Vasiljevas

Į viršų