GARDINAS (Гродна, srities ir rajono centras)

Gardinas – vienas garsiausių istorinės Lietuvos miestų, įsikūręs dešiniajame Nemuno krante, į rytus nuo Gardynės upelio žiočių. 

Pirmą kartą paminėtas 1127 m. kaip savarankiškos kunigaikštystės centras. Iš pradžių formavosi veikiamas rusėnų urbanistikos tradicijų. Ankstyviausi aprašymai liudija apie 1183 ir 1185 m. miestą siaubusius gaisrus ir kartu leidžia įsivaizduoti to meto gyvenvietės struktūrą. Miestas plėtėsi abiejose Nemuno terasose, į pietryčius nuo aukštoje kalvoje pastatytos pilies. Keliai į pilį, upės aukštupį ir žemupį lėmė tai, kad miesto planas buvo spindulinis. Tuo metu miestas beveik visas buvo medinis. Mūrinės buvusios tik kai kurios cerkvės ir dalis gynybinių statinių. Dominavo gynybinėmis sienomis apjuosta Gardino pilis.

XIII a. viduryje Gardinas buvo sunaikintas totorių ir smarkiai nukentėjo nuo Haličo ir Lietuvos kunigaikščių kovų. Įjungtas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, dėl labai svarbios strateginės padėties kovose su Vokiečių ordinu virto vienu pagrindinių Panemunės gynybinių punktų.  Po XV a. pradžios karų su Ordinu miesto gynybinę paskirtį ėmė keisti prekybinė. Į šiaurę nuo pilies, palei Gardynę, XIV a. pabaigoje kūrėsi žydų prekybininkai ir amatininkai. Už upelio, į šiaurės vakarus nuo pilies, prie Šv. Boriso ir Glebo vienuolyno, Vytautas apgyvendino pskoviečius. Į šiaurės rytus nuo pilies, prie ↑ Vilniaus kelio, formavosi naujasis miesto centras su turgaus aikšte. Jis buvo perkeltas iš pilies po to, kai ši, 1402 m. perstatyta ir sutvirtinta, virto europine. Joje dažnai lankydavosi didysis kunigaikštis Vytautas, Gardino rezidenciją ypač pamėgo Steponas Batoras. Jis, kaip ir Kazimieras Jogailaitis (po mirties paskelbtas šventuoju), šioje pilyje ir mirė. 1496 m. gavęs miesto savivaldos teises, Gardinas iki XVI a. vidurio labai išaugo. Jis tapo ne tik Trakų vaivadijos pavieto ir 1589 m. įkurtos ekonomijos centru, bet ir vienu gražiausių, ekonomiškai ir politiškai svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. XV a. čia kartais rinkdavosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba, XVI a. buvo sušaukti penki seimai. Po 1673 m. Seimo konstitucijos, kuria numatyta, kad kas trečias Respublikos Seimas turi vykti Lietuvoje ir būtent Gardine, čia posėdžiavo 11 seimų. 1793 m. Gardine susirinko paskutinis Respublikos Seimas, o 1795 m. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas čia atsisakė sosto.

XVI a. Gardino pilies gynybinė reikšmė sumažėjo, bet ji išliko svarbiausias miesto urbanistinės kompozicijos akcentas. XVI a. pabaigoje – XVIII a. miesto panoramoje šalia pilies statinių ėmė dominuoti įvairių katalikiškų vienuolijų bažnyčių bokštai. Didikai Radvilos, Sapiegos, Oginskiai statydinosi ištaigingus rūmus. XVI a. antroje pusėje mieste įvestas vandentiekis, įsakyta grįsti gatves, gyvenamuosiuose namuose įrengti dūmtraukius, uždrausti šiaudiniai stogai.

XVI a. viduryje buvo išmatuota ir prie miesto prijungta nauja teritorija kairiajame Nemuno krante, vadinamoji Užnemunė. Nors ši dalis iki XVII a. vidurio augo labai vangiai, jos planas tuo metu buvo reikšmingas bandymas, naudojant pažangų taisyklingą planą, išplėsti gana didelį miestą kitoje upės pusėje ir sukurti ten naują funkcinį bei kompozicinį centrą.

XVIII a. antroje pusėje Gardinas tapo labai svarbiu pramonės centru. Miesto klestėjimą nulėmė 1765–1780 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininko ir karališkųjų ekonomijų administratoriaus pareigas ėjęs Antanas Tyzenhauzas. Dėl jo veiklos Gardinas, ypač priemiesčiai Horodnica ir Lososna, išaugo į stambius pramonės centrus su maždaug 20 manufaktūrų. Antanas Tyzenhauzas daug prisidėjo ir prie to, kad Gardinas taptų kultūros centru: jo pastangomis čia buvo įkurta Medicinos akademija, Muzikos ir teatro mokykla, kadetų korpusas, botanikos sodas, spaustuvė, veikė kapela ir teatras.

Gardine iki mūsų dienų išliko nemažai senųjų, dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais miesto panoramą formavusių statinių. Didžiausia miesto istorijos įžymybė yra XI a. iškilęs ir net iki XIX a. kitęs bei formavęsis Senosios pilies kompleksas. Jis susiformavo ant aukštos kalvos, Nemuno ir Gardynės santakoje. Iki 1398 m. gaisro čia būta žeminių ir medinių gynybinių statinių bei XII–XIII a. statytų mūrinių bokštų. Po gaisro Vytauto Didžiojo iniciatyva pradėta gynybinio komplekso rekonstrukcija, suformuotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotikai būdingas vaizdas. Tada ant senųjų netaisyklingo trikampio plano pylimų buvo išmūrytos naujos aptvarinės sienos su penkiais masyviais nevienodo dydžio bokštais. Gardino piliai tapus didžiųjų kunigaikščių rezidencija, čia pastatyti dviaukščiai rūmai, o XIV a. pabaigoje mieste Vytauto Didžiojo iniciatyva pastatyta parapinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčia (1961 m. sovietų valdžios įsakymu susprogdinta). Gotikinė pilis pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais, Stepono Batoro laikais. Tada ji buvo perprojektuota architekto Skoto iš Parmos (Scotto di Parma) ir įgijo renesanso bruožų. Išlikusiuose Senosios pilies statiniuose įsikūręs Gardino istorijos ir archeologijos muziejus. Pilies teritorijoje saugomos vadinamųjų Žemutinės (XII a.) ir Aukštutinės (XIV a.) cerkvių liekanos. Visa pilies teritorija nuo 1967 m. paskelbta istorijos ir archeologijos draustiniu ir yra saugoma valstybės.

Rokoko stiliaus Naująją pilį, arba Karališkuosius rūmus, valdovui Augustui III 1734–1751 m. suprojektavo architektai Karlas Fridrichas Pepelmanas (Carl Friedrich Pöppelmann), Joachimas Danielis fon Jauchas (Joachim Daniel von Jauch) ir Johanas Fridrichas Knebelis (Johann Friedrich Knöbel). 1789 m. jie perstatyti pagal Džuzepės de Sako (Giuseppe de Sacco) projektą. Karališkieji rūmai labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą – pirminį vaizdą išlaikė tik sfinksų skulptūromis puošti įvažiuojamieji vartai. Netoli Senosios pilies stovi XII a. antroje pusėje pastatyta Šv. Boriso ir Glebo cerkvė. Tai seniausia Gardino šventovė, dar vadinama Koloža. Šis pavadinimas siejamas su pasakojimu apie tai, kad Vytautas Didysis, 1406 m. užėmęs Pskovo kunigaikštystei priklausiusį Koložos miestą, į nelaisvę paimtus jo gyventojus apgyvendino netoli Šv. Boriso ir Glebo cerkvės. Kita tokio pavadinimo kilmės versija siejama su šaltiniuota cerkvės vieta. 1853 m. ant aukšto Nemuno kranto stovinti cerkvė buvo paplauta ir dalis pastato sugriuvo, dalis fasado atstatyta XIX amžiuje. Mūsų laikus pasiekė unikalūs XII–XIII a. grindų fragmentai, senosios arkinės perdangos. Dar XIX a. ant šios šventovės sienų buvo rasta tapybos likučių. Šalia cerkvės XV–XVIII a. būta stačiatikių (bazilijonų) vienuolyno, kurio menkus fragmentus archeologams pavyko rasti ir išsaugoti. Mieste išliko ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia (dab. katedra) bei jėzuitų vienuolynas. Pirmieji jėzuitai Gardine įsikūrė 1622 metais. Iki 1635 m. čia veikė misija, 1635–1664 m. – rezidencija, 1664–1773 m. – kolegija, 1625 m. buvo atidaryta mokykla. Iš pradžių jėzuitai darbavosi parapinėje bažnyčioje, turėjo savo koplyčią. Dabartinės bažnyčios statybos prasidėjo 1678 m., ji konsekruota 1705 m., dalyvaujant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Augustui II bei Rusijos carui Petrui I. Šventovės bokštai dabartinį pavidalą įgijo 1752 metais. 1773 m., panaikinus Jėzuitų ordiną, vienuolyno statiniai perėjo Edukacinės komisijos žinion. 1797 m. buvusi jėzuitų šventovė įgijo parapinės bažnyčios statusą. 1990 m. bažnyčiai suteiktas bazilikos titulas, o 1991 m., įkūrus Gardino vyskupiją, ji tapo katedra. 

Šv. Pranciškaus Ksavero katedra – viena didžiausių barokinių šventovių visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Jos vidų puošia 12 altorių, iš jų dydžiu ir grožiu išsiskiria 1736–1737 m. meistro Johano Kristiano Šmito (Johann Christian Schmidt) iš Varmės išdrožtas didysis altorius. Jo didinga dviejų tarpsnių struktūra pasklidusi palei presbiterijos sieną, susideda iš orderio elementų bei gausios skulptūrinės puošybos ir reprezentuoja vėlyvojo baroko raišką altorių puošyboje. Altoriuose išliko vertingų XVIII a. paveikslų ir medinių reljefų. Dešinėje šoninėje koplyčioje, kuri priklausė Jėzuitų kolegijos studentų brolijai ir buvo vadinama Studentų, arba Kongregacijos, 1773 m. statytame klasicistiniame altoriuje yra nedidelis malonėmis garsėjantis Dievo Motinos atvaizdas, kurio kultą liudija ir koplyčioje esančios 1730 m. medinės stalės, dekoruotos Studentų Švč. Mergelės Marijos stebuklų atvaizdais. Šoniniame Šv. Stanislovo Kostkos altoriuje – medinis reljefas „Mūšis prie Chotyno“. Rokoko puošybą katedroje reprezentuoja skulptūromis bei drožiniais puošta sakykla ir keturios klausyklos. Centrinės navos sienas puošia XVIII a. vidurio freskos, vaizduojančios katedros globėjo, pirmojo jėzuitų misionieriaus šv. Pranciškaus Ksavero gyvenimą ir stebuklus. Šventovėje taip pat yra 1900 m. sukurtas obelisko formos paminklas Gardino miestui nusipelniusiam Antanui Tyzenhauzui.  Šalia katedros išliko dalis senojo jėzuitų vienuolyno ir 1709 m. pastatyta (antras aukštas pristatytas 1763 m.) vaistinė (dab. vaistinė-muziejus). Iki mūsų dienų pastatas išlaikė savo pirminę funkciją, todėl Gardino jėzuitų vaistinė laikoma viena seniausių Rytų Europoje. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas – dar vienas puikus barokinis ansamblis. Sumūrytas 1595–1618 m., perstatytas 1741–1744 m. Šventovės interjere yra vertingas XVIII a. antros pusės 14 altorių ansamblis. Didįjį altorių puošia Nukryžiuotasis ant auksuoto kryžiaus. Bažnyčios pagrindinio fasado dešinėje prisišliejusi varpinė (du jos viršutiniai tarpsniai pristatyti 1788 m.). Didelę meninę vertę turi stiuko reljefai, puošiantys šoninę Loreto Dievo Motinos koplyčią. Dešiniojoje navoje saugomas stebuklais garsėjantis XVII a. Dievo Motinos atvaizdas, atkeltas čia iš Gardino brigitiečių bažnyčios. Paveikslą dengia sidabrinis aptaisas (1740). Tarp vertingų metalo dirbinių – ir ažūriniai vartai, skiriantys navą nuo bažnyčios prieangio. Bažnyčios prieangyje dėmesį patraukia didžiulė, greičiausiai triumfo arkai sukurta Nukryžiuotojo statula (greičiausiai XVI a. antro ketvirčio).

Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas Užnemunėje funduotas Upytės seniūno Eustachijaus Kurčo ir jo žmonos Zuzanos Tiškevičiūtės. Pastatytas 1635 metais. Bažnyčia perstatyta XVIII a. viduryje. Medinis dvitarpsnis didysis altorius statytas XVIII a. pirmoje pusėje ir yra atkeltas iš senosios bažnyčios. Rokokinė sakykla dekoruota keturių evangelistų figūromis, o baldakimo pavidalo stogelis vainikuotas skulptūriniu Šv. arkangelo Mykolo atvaizdu.  Šalia bažnyčios išsidėstęs pasagos formos dviaukštis vienuolyno pastatas. Dabar jame įrengta ligoninė. Taip pat išliko dalis senosios ansamblio tvoros su dvitarpsniais barokiniais vartais. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ir brigitiečių vienuolyno ansamblį 1632–1642 m. fundavo ir pastatydino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės maršalka Kristupas Vesiolovskis ir jo žmona Aleksandra Marijona Sobieskytė. Mūrinė mūsų laikus pasiekusi bažnyčia išsiskiria unikalia ankstyvojo baroko sgrafitine ir skulptūrine puošyba. Ypač vertingi bažnyčios pagrindinis ir šoniniai portalai. Interjere išliko Jono Šreterio (Johann Schrötter) tapyti Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Brigitos paveikslai. Bažnyčioje buvo ir Hilarijaus Chojeckio tapytas stebuklais garsėjęs Šventosios šeimos atvaizdas (dab. Religijos istorijos muziejuje).

Brigitiečių vienuolynas veikė iki 1908 m., o tada atiteko seserims nazaretietėms. Bažnyčia uždaryta 1950 metais. Komplekso statiniai pritaikyti psichiatrijos ligoninei. 1991 m. nazaretietės bažnyčią susigrąžino. 

Vienuolyno kieme išliko vertingas dviaukštis medinis XVIII a. statinys su arkada pagrindiniame fasade, vadinamasis Lamusas.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo cerkvė ir buvęs bazilijonių vienuolynas išsidėstęs centrinėje miesto dalyje. Baroko stiliaus kompleksą sudaro mūrinė cerkvė, vienuolynas, koplyčia ir vienuolyno vyresniosios namas. Bazilijonės Gardine įkurdintos 1633 m. prie katedrinės Dievo Motinos (Prečistos) cerkvės, kuri sudegė 1654 m. per karą su Maskva. 1720–1751 m. vienuolės pasistatydino naują kryžminio plano Švč. Mergelės Marijos Gimimo cerkvę su kupolu, o medinius vienuolyno pastatus pakeitė raidės L formos dviaukštis mūrinis rūmas. Tiek cerkvę, tiek vienuolyną suprojektavo architektas Juozapas Fontana (Domenico Fontana), o statybas fundavo unitų metropolitas Leonas Kiška. 

Būdamas miesto seniūnu, Antanas Tyzenhauzas, palaikomas valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio, pasirūpino Gardino priemiesčio, vadinamo Grodnica, užstatymu. Mūsų dienas jis tepasiekė fragmentiškai. Palei Gardynės upelį Antanas Tyzenhauzas pastatydino per 20 manufaktūrų, daugybę gyvenamųjų namų, restoranų ir karčemų, kitų visuomeninės paskirties pastatų. Išliko 1772 m. pagal I. M. Mezerio ir Džuzepės de Sako projektą pastatytas teatras, kuris dengta perėja buvo sujungtas su Antano Tyzenhauzo rūmais (neišliko).

Antano Tyzenhauzo užsakymu apie 1770 m. pagal Džuzepės de Sako projektą buvo pastatyta Stanislovo Augusto Poniatovskio užmiesčio rezidencija Stanislavoje, dabartinio Gardino pakraštyje. Per Antrąjį pasaulinį karą rūmai pritaikyti Žemės ūkio mokyklai. 

Gardine buvo įsikūrusi viena pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų bendruomenių. 1503 m. buvo pastatyta medinė sinagoga, o XVI a. antroje pusėje pagal Sančio Gučio (Santi Gucci) projektą – mūrinė, kuri vėliau buvo ne kartą perstatyta. Gardino žydų kvartalas buvo netoli pilies. Dabar išlikusi XIX ir XX a. sandūroje statyta Didžioji sinagoga stovi senosios vietoje. Gardino istorijos ir archeologijos muziejuje, veikiančiame Aukštutinėje (Senojoje) pilyje ir Karališkuosiuose (Stepono Batoro) rūmuose (Naujojoje pilyje), galima pamatyti su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susijusių dailės ir istorijos paminklų.

Dalia Klajumienė, Tojana Račiūnaitė, Gardinas, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 242–254.