Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Vladislavo Sirokomlės muziejus (skaityti)



Visos šio objekto panoramos: Vladislavo Sirokomlės muziejus (4)

Pasidalinkite su draugais:

Aprašymas

Bareikiškės – nedidelis dvarelis ir
kaimas, esantis Vilniaus rajone, prie senojo Vilniaus-Minsko plento, nuo
sostinės pietryčių kryptimi nutolęs 14 km, o nuo Rukainių – 3 km. Kaime išlikęs
XIX amžiaus medinis pastatas, kuriame 1853-1861 metais gyveno ir kūrė poetas
Vladislavas Sirokomlė (tikrasis vardas – Liudvikas Kondratovičius) (Władysław
Syrokomla – Ludwik Kondratowicz). Pastate įrengtas muziejus ir
turizmo informacijos centras.

Metai, praleisti Bareikiškėse, buvo
sėkmingiausi poeto literatūriniame kelyje. Čia buvo sukurti „Spowiedź pana
Korsaka“ („Pono Korsako išpažintis“), „Pan Marek w piekle“ („Ponas Marekas
pragare“), „Kojec Kurczęty“ („Viščiukų gūžta“), „Niepiśmienny“ („Beraštis“) ir
bene svarbiausias tekstas – poema „Margier“ („Margiris“), kurioje aprašyti
didvyriški lietuvių žygiai kovojant su kryžiuočiais. 1855-1859, pačiais
produktyviausiais metais, parašyti 24 kūriniai. Tereikia prisiminti apie
komediją „Chatka w lesie“ („Namelis miške“), sukurtą 1855 metais, – anot poeto,
„dziwactwie dramatycznym“ („kuriozišką dramą“). Po dvejų metų pasirodė ir
„Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ („Iškylos iš Vilniaus po
Lietuvą“).

XVI amžiaus pradžioje vietinės
žemės priklausė Kazimierui Adamovičiui (Kazimierz Adamowicz). XIX šimtmetyje
Bareikiškės tapo nedideliu palivarku ir – kaip ir kaimyninės žemės – buvo
Benedikto Tiškevičiaus nuosavybė. Likimas taip susiklostė, kad 1853 metais,
mirus trims vaikams, čia iš Zalučės atvyko Vladislavas Sirokomlė kartu su
žmona, Paulina Mitraševska (Mitraszewska). Tiesa, pirmiausiai Sirokomlė
apsigyveno Vilniuje, bet po kelių mėnesių triukšmingo miesto gyvenimo poetas
išsinuomojo Bareikiškes, esančias prie kelio, kuris jungė Vilnių ir Ašmeną. Ten
vaikų netekę sutuoktiniai norėjo atrasti dvasinę ramybę. Sirokomlė tuo metu jau
turėjęs literatūrinės patirties, žinomas kaip vertėjas, nes vertė lotyniškai
rašiusių renesanso poetų kūrinius. Be to, jis jau parašęs ir populiarius
lyrinius pasakojimus („gawędy“) „Pocztylion“ („Paštininkas“), „Lalka“ („Lėlė“).
Bareikiškėse Sirokomlė gyveno ir kūrė iki mirties. Viename iš laiškų poetas
rašė, kad nuo šv. Jurgio, tai yra, nuo balandžio 23 dienos, persikelia į
Bareikiškes, kur iš netoli Nemėžio gyvenančio Benedikto Tiškevičiaus
išsinuomojęs ūkį.

Janas Konradas Obstas (Jan Konrad
Obst), vilnietis žurnalistas ir kolekcionierius, apsilankęs Bareikiškių
dvarelyje praėjus pusei amžiaus po Sirokomlės mirties, jį pamatė tokį:

„Įvažiuojame į kiemą, tipiškas
lietuviškos sodybos kiemas: apžėlęs žole, lauko gėlėmis, išminti takai – vienas
į ūkinius pastatus, kitas – į sodą. Ir pastatas tipiškas, medinis; didelis
prieangis apaugęs laukiniais vijokliais. Namelis pastatytas ant nedidelio
nuolydžio, taigi dešinė pusė pakilusi ant gana aukštų pamatų, o kairė pusė
siekia žemę. Dėl tų pamatų dešinė pusė išliko nepasikeitusi nuo to laiko, kai
čia gyveno poetas [...].

Dvarelis nedidelis, iš viso gal 20
žingsnių, du langai į dešinę nuo prieangio, trys į kairę. Įeiname į vidų:
žemutėlės lubos, didelė sena koklinė krosnis, tikriausiai apšildanti bent pusę
namo, viskas labai sava, širdinga [...].

Poeto kambarėlis: kvadratinis,
penkių žingsnių ilgio ir, matyt, tiek pat pločio, kuklus kampelis, tačiau
visuomet saulėtas, nes vienas langas rytų pusėje, o kitas – pietų. Vietoje
užuolaidų nuo saulės spindulių saugo tankūs alyvų ir jazminų krūmai, žvilgsnis
skęsta žalumoje, tankmėje, susipynusioje su auksiniais saulės spinduliais,
pilnoje kvapų, paukščių čiulbėjimo ir bičių dūzgimo.

Išeiname į prieangį: nedidelį kiemą
supa kvepiantys topoliai, svyruokliai beržai, tokius galima tik pas mus,
Lietuvoje, pamatyti. Šio kiemo kampe, dešinėje pusėje, alyvų ir jazminų
tankmėje, lieknų topolių pavėsyje kažkada buvo pastatytas iš girnapusės
padarytas stalas. Čia saulėtomis dienomis daugiausiai laiko praleisdavo poetas,
čia atsirado gražiausios jo pasakos.

Kitą, ne tokį romantišką,
Bareikiškių vaizdą piešia Sirokomlės amžininkas: „[...] Gyvenamasis namas
pastatytas ant pakilimo dėl pavasarį gruntą pakeliančio vandens. Tačiau
nemažame sklype gal hektaras geros žemės, o keletas hektarų pelkėtų pievų,
toliau nederlingas daržas, už daržo pievoje upelis, kurio vandens kiekį galima
matuoti puodeliais, o už pievos dvi ar trys valstiečių gyvenvietės“.

Pats Vladislavas Sirokomlė
eilėraštyje „Borejkowszczyzna“ („Bareikiškės“) rašė:

Ne mano čia
namelis, ne mano žemė

Nors kasmet vasara
atneša man savos duonos,

Tik mano ten
mėlynas dangus lopinėlis,

Kuris pakyla virš
trobelės.

Laikotarpis, kuomet gyveno kaime,
buvo Vladislavui Sirokomlei ypač produktyvus. Jau pirmais šeimininkavimo žemėje
metais parašo „Spowiedź pana Korsaka“ („Pono Korsako išpažintis“), „Pan Marek w
piekle“ („Ponas Marekas pragare“), „Kojec Kurczęty“ („Viščiukų gūžta“),
„Niepiśmienny“ („Beraštis“). 1854 metais parašomas „Kęs chleba“ („Duonos kąsnis“),
„Filip z Konopi“ („Pilypas iš kanapių“), ir svarbiausias tekstas - „Margier“
(„Margiris“), poema, kurioje vaizduojami didvyriški lietuvių žygiai, parašyta
remiantis A. Mickevičiaus „Konradu Valenrodu“.

Po dvejų metų pasirodė „Wycieczki
po Litwie w promieniach od Wilna“ („Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“). Autorius,
kuris tapo šiuolaikinio krašto turizmo pirmtaku, taip aiškino pažintinės knygos
atsiradimą:

„Lietuvos pažinimo dirva plati ir
neišsemiama kaip jūra bei įvairiapusė. Ar menininkas norėtų čia pabūti su
teptuku ar pieštuku, ar geologas, botanikas arba ūkininkas stengtųsi išnaudoti
jos gelmes, ar istorikas kasinėti piliakalnius, tyrinėti archyvus, pilių
griuvėsius ir bažnyčias, tyrinėtojas stebėtų čia gyvenančių tautų papročius, ar
poetas norėtų pasinaudoti dainomis ir legendomis – visų laukia daug naujų
atradimų, apie kuriuos mes iškart net nepagalvotume, žvelgdami į kuklų mūsų
krašto apdarą“.

Vladislavas Sirokomlė Lietuvoje
buvo vienas iš populiariausių poetų. Leidėjai varžėsi dėl naujų kūrinių
mokėdami jam po 2 zlotus, o kartais net po pusę rublio už eilėraštį. Žemė
Bareikiškėse buvo nekokia, todėl poetas lopė šeimos biudžetą intensyviai
užsiimdamas literatūrine veikla. Kasdien prie stalo sėsdavo dvidešimt viena
alkana burna. Vincentas Korotinskis (Wincenty Korotyński), padėjęs Sirokomlei
šeimininkauti, jo sekretorius ir taip pat poetas, matė beveik antžmogiškas
kaimo lyriko pastangas išlaikyti šeimą ir palivarką. Korotinskis rašė:

„Kartais nutikdavo taip, jog iš
Nemėžio atsiuntus nuomos įmokos raštą, Bareikiškėse jau laukė būsimos poemos
pirkėjas, o jos autorius visą naktį ir gerą kitos dienos dalį sėdėjo žvakės
šviesoje palinkęs virš stalelio kambaryje užvertomis langinėmis. Kai durys
atsiverdavo ir jose pasimatydavo baltas kaip popierius poeto veidas, tai
reikšdavo, kad koks nors kūrinys [...] jau buvo išguldytas ant lapo ir tik
laukia būti skubiai perrašytas“.

Žinomas laiškas, kuriame
nurodydamas pataisyti tokiu būdu atsiradusį kūrinį poetas rašo, kad
neperskaitęs atidavė rankraštį laukiančiam leidėjui, ir – apie tai dabar
prisiminė – netinkama ten viena eilutė, kurią būtina pataisyti.

Sirokomlė šeimininkavo
Bareikiškėse, bet taip pat dažnai gyveno Vilniuje. Paskutiniu sergančio džiova
poeto prieglobsčiu tapo Aleksandro Bobiatinskio namai, buvę tuometinėje
Botanikos gatvėje (tarpukariu Karališkoje, dabar B. Radvilaitės g. 3). Čia
kaimo lyrikas išleido paskutinį atodūsį ir veik viso Vilniaus buvo palydėtas į
Rasų kapines.

Sirokomlės poezijoje dažnai kalbama
apie Vilnių. Miestui dedikuoti eilėraščiai „Hymn do Pana Jezusa na Śnipiszkach“
(„Himnas Viešpačiui Jėzui Šnipiškėse“), „Hymn do Najświętszej Panny w Ostrej
Bramie“ („Himnas Švenčiausiajai Aušros vartų panelei Marijai“), poema „Marcin
Studzieński“ („Martinas Studzienskis“), kurios centre – XVI amžiaus Vilnius.
Kūrinyje „Księgarz uliczny“ („Gatvės knygynas“) išliko užfiksuotas poeto laikų
miesto vaizdas.

Bareikiškėse lankėsi vilniečiai
Sirokomlės bičiuliai. Atvažiuodavo kompozitorius Stanislavas Moniuška, jų
bendradarbiavimo rezultatu tapo St. Moniuškos „Śpiewniki domowe“ („Namų
dainynai“). Lankėsi čia rašytojai I. Chodzko, A. E. Odinecas, redaktorius ir
leidėjas A. Kirkoras, archeologas E. Tiškevičius, tapytojas V. Dmochovskis,
rašytojas A. Petkevičius (Antoni Pietkiewicz – Adam Pług). 1856 metų
vasarą Bareikiškėse lankėsi rašytojas ir keliautojas T. Triplinas.

Iki šiol Bareikiškėse išliko
medinis dvarelis. Pastato šone, dešinėje pusėje, senų medžių pavėsyje
pamatysite girnų akmenį, kuris atstojo poetui stalą. Priešais priemenę taip pat
medžių šešėlyje galima regėti juodo granito stalelio formos paminklą, poeto
atminimui pastatytą 1897 metais. Jo paviršiuje iškalta lyra, o aplink stalą
tokie žodžiai lenkų kalba:

„Čia, Bareikiškėse, nuo 1853 iki
1860 gyveno V. Sirokomlė. // ... šlovingai užaugo; jaunuolis, mergina, moteris,
// Tarp svetimos žemės žmonių, // Prisiminimais ir kalbomis šlovins
dainių, // Kuris kūrė ir gyveno kartu su jais. // Šioje vietoje, prie akmeninio
stalo, sukūrė savo šlovingus darbus“.

1919-1969 metais pastate veikė
mokykla. Iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo vadinama Sirokomlės vardu. 1969
metais kairėje pastato dalyje įkurta biblioteka. Dešinėje dalyje, kur buvo
poeto kabinetas, 1975 metais švenčiant V. Sirokomlės 150-ąsias gimimo metines
atidarytas muziejus. Čia galima apžiūrėti ekspoziciją, kurią sudaro asmeniniai
Sirokomlės daiktai, baldai, poeto sklaidytos knygos.

2011 metais Europos Sąjungos
Regioninės plėtros fondo ir Vilniaus rajono savivaldybės lėšomis įgyvendintas
muziejaus ir bibliotekos rekonstrukcijos projektas. Įrengtas turistinio
inventoriaus nuomos punktas, sanitarinės patalpos, rūsyje veikia keramikos
studija, o kieme – vasaros amfiteatras. Turizmo informacijos centras siūlo
ekskursijas įdomiausiais maršrutais, supažindinančiais su pietryčių Lietuvos
istorija ir dabartimi, supažindina su Vilniaus regionu ir jo kultūros
paminklais.

Centras bendradarbiaudamas su
Vilniaus krašto, kitais Lietuvos, Lenkijos, Gudijos regionais yra intelektualų,
literatų, aktorių ir tų, kurie širdyje jaučiasi menininkais, susitikimo vieta.
Muziejuje galima ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir dalyvauti edukacinėje
veikloje. Mokinių, ir ne tik jų, autentiškame rūsyje laukia keramikos
užsiėmimai, o viename iš muziejaus pastatų – kaligrafijos pamokos, kurių metu
galima pačiam dailiai ir įmantriai parašyti tekstą. Advento metu lankytojai
kviečiami dalyvauti adventiniuose vakaruose, kuriuose primenamos svarbiausios
adventinio laikotarpio Vilniaus krašto tradicijos. Gegužę plunksnos mylėtojus
kviečia „Sirokomlės lyra“ – poezijos dienos – poetiniai susitikimai su Vilniaus
krašto literatais. Rugsėjo mėnesį globėjo dekados proga organizuojamos XIX a.
literatūros pamokos, kurių metu svarbi vieta tenka Vladislavo Sirokomlės
kūrybai. Taip pat rudenį, Turisto dienos proga (rugsėjo 27 d.), muziejus
kviečia dalyvauti išvykose su gidu įdomiausiais Vilniaus rajono turistiniais
maršrutais.

O svarbiausia,
Bareikiškių svečiai turi progą pajusti ypatingą dvarelio aurą.

Į viršų